Mūsų santykiai su ugnimi visada buvo komplikuoti, tarsi meilės ir neapykantos dvikova. Ugnis suteikia šilumos ir saugumo, užtikrina, kad žmogus turėtų švaraus geriamojo vandens ir valgytų šiltą maistą. Tačiau kartu ugnis – nesutramdoma stichija, visa niokojanti ir sėjanti mirtį.
Gaisrai plinta žaibiškai ir kelia didžiulį pavojų gaisringuose regionuose įsikūrusių gyventojų saugumui ir turtui. Todėl daugeliui atrodo savaime suprantama, kad būtina užtikrinti gaisrų prevenciją ir visomis priemonėmis stengtis juos pažaboti. Tačiau pastebėta, kad kuo daugiau investuojama į gaisrų prevenciją, tuo jie darosi pragaištingesni. Kasmet pasaulyje gaisrų daugėja. Taip pat didėja jų apimtis ir intensyvumas.
C. Asher nurodo, kad per pastaruosius 50 metų visi gaisringiausi sezonai užregistruoti po 2000-ųjų. Tačiau ar gali būti, kad tokios didelės žmonių pastangos kontroliuoti gaisrų plitimą iš dalies nulėmė gaisrų apimties ir intensyvumo padidėjimą? Jei taip, kaip tai paaiškinti?
Vietovėse, kuriose santykinai drėgnos žiemos ir ilgos sausringos vasaros, gaisrų tikimybė yra didelė. Per žiemą susikaupusią drėgmę pavasarį sugeria augalai, o vasarą, atėjus sausajam metui, ugnis turi puikias sąlygas plisti, pasiglemždama visą puikiai suvešėjusią, tačiau išdžiūvusią augmeniją.
Sparčiausiai įsidegančios ekosistemos – pievos ir krūmynai. Apie buvusius gaisrus byloja net 125 mln. metų senumo augalų genomai.
Po gaisro – dar daugiau gyvybės
Vis dėlto, įdomu tai, kad palaipsniui gaisringų vietovių augalai ir gyvūnai prisitaikė prie šio nuolatinio pavojaus – po gaisro šios ekosistemos atsikuria ir tampa dar gyvybingesnės.
Pievos ir krūmynai sparčiausiai įsiliepsnoja todėl, kad šioms ekosistemoms būdingų augalų stiebai yra ploni ir greitai pagauna ugnį. Gaisrai itin dažni tokiuose pievingose vietovėse kaip, pavyzdžiui, pietų Afrikos savanos. Tačiau žemės paviršiumi šie gaisrai persirita taip sparčiai, kad dirva nelabai spėja įkaisti. Augalų šaknys po gaisro išlieka gyvos, tad augmenija atgyja ir suveši labai sparčiai.
Gyvūnai – tiek vabzdžiai, tiek paukščiai ir žinduoliai – paprastai taip pat sugeba išvengti pragaišties. Gelbėdamiesi nuo gaisro, jie skrenda šalin, pasprunka arba pasislepia urvuose. Atžėlus augalams, grįžta ir gyvūnai. Šviežia minkšta žolytė iš aplinkinių vietovių sutraukia žolėdžius, kurie, besiganydami, padeda pievų ekosistemoms sparčiai atsikurti.
Jei šiose vietovėse nekiltų gaisrų, netrukus jos pavirstų miškais. Aplinkybėms nekintant, medžiai nurungtų žolynus, taigi dažni gaisrai sudaro palankias sąlygas žolynams būti pranašesniems: per gaisrus medžių ūgliai žūva dar nespėję kaip reikiant įsitvirtinti.
Gaisrus geba išgyventi ir miškai
Būtų galima manyti, kad gaisrai gali sunaikinti miškų ekosistemas, tačiau ir tai nėra visiškai tiesa. Kai kurie miškai taip pat yra prisitaikę iškęsti gaisrus.
JAV ir Kanados teritorijoje augančios geltonosios pušys (lot. pinus ponderosa) pasižymi stora ir karščiui atsparia žieve, kuri, kilus gaisrui, apsaugo gyvybinius medžių audinius. Be to, šie medžiai geba „nusimesti“ apatines šakas, taip nuo ugnies apsaugodami viršutinį skliautą. Geltonųjų pušų miškuose gaisrai kyla kas 5–25 metus. Miškams jie gyvybiškai svarbūs – liepsnos sunaikina humusingą sluoksnį ir trako augmeniją, taip neleisdamos pernelyg suvešėti miško paklotės augalams. Jei gaisrai reti, jų intensyvumas labai didelis, todėl liepsnos išplinta visame miško skliaute.
Praėjusiame amžiuje geltonųjų pušų miškuose žmonėms pradėjus vykdyti įvairią ūkinę veiklą, buvo sutrikdytas natūralus gaisrų režimas. Įrengdami ganyklas, iškirsdami medžius medienai ir sistemiškai kovodami su ugnimi, žmonės pakeitė pušyno ekosistemos struktūrą ir sudarė palankias sąlygas tarpti miško paklotės augmenijai. Dabar gaisrai įsiplieskia rečiau, tačiau jie intensyvesni ir kur kas pragaištingesni, rašo C. Asher.
Intensyvūs gaisrai – taip pat būtini
Intensyvūs gaisrai dažnai kyla eukaliptais apaugusiose vietovėse: šie medžiai gamina degų aliejų, todėl įsiliepsnoję lapai, nukritę ant žemės, sukelia dar didesnį gaisrą. Ugniai apėmus kamieną, žievė nusilupa, ir atsiveria naujos „degalų upės“. Degant eukaliptams, žūva praktiškai viskas, tik ne eukaliptų sėklos. Ugnies kaitra padeda joms ištrūkti iš kapsulių, kuriose subręsta, o derlingoje gaisravietėje jos turi puikias sąlygas sudygti ir suvešėti.
Kadangi eukaliptų miškuose gaisrai labai intensyvūs, kitų rūšių augalams tokia aplinka nepalanki. Taigi, nors dirvožemis po gaisro yra itin turtingas maistingųjų medžiagų, konkurentų eukaliptai praktiškai neturi.
C. Asher atkreipia dėmesį, kad intensyvūs gaisrai būtini kai kurių regionų biologinės įvairovės funkcionavimui. Atrodytų, gesindami gaisrus, žmonės apsaugo ekosistemas, tačiau, nors ir paradoksalu, tam tikros rūšys dėl to tampa dar pažeidžiamesnės. Pavyzdžiui, JAV vakaruose plytinčiuose visžalių sekvojų miškuose dėl žmogaus įsikišimo pradėjo plisti kitų rūšių augalai, kurie palaipsniui ėmė kelti rimtą grėsmę įspūdingiesiems milžinams.
Būtina keisti strategiją
Norint sumažinti visa niokojančių gaisrų grėsmę ekosistemoms, kurioms tokie gaisrai pragaištingi, ir siekiant atkurti nuo gaisrų nukentėjusius arealus, būtina daugiau dėmesio skirti biologinei įvairovei, rašo autorė.
Specialistų teigimu, miškus reikėtų valyti ir retinti, taip pat juose reikėtų suformuoti proskynas. Be to, pasak specialistų, miškai turėtų būti želdinami atsižvelgiant į kraštovaizdžio ypatumus ir natūralias gamtines sąlygas, pavyzdžiui, šiauriniai ir rytiniai šlaitai gali būti paliekami tankesni, o pietiniuose ir vakariniuose šlaituose, kuriuose gaisrų pavojus didesnis, medžiai turėtų būti labiau retinami. Suderinus minėtus aspektus, būtų ne tik lengviau atkurti ekosistemas, bet ir sudaryti palankesnes sąlygas įsitvirtinti retiems laukiniams gyvūnams ir augalams.
