Mianmare surastos įspūdingos fosilijos atskleidžia, kaip atrodė paukščių jaunikliai, tropiniame miške patekę į sakų spąstus. Mokslininkai įsitikinę, kad šių fosilijų pavyzdžiams yra apie 99 mln. metų, rašo bbc.co.uk.
Gintare matyti net mažylių plunksnų raštai – dėmelės ir dryžiai. Nustatyta, kad sparnai turėjo mažus aštrius nagus. Spėjama, kad paukščiai, turintys dar nesutvirtėjusius sparnus, jais naudodavosi lipdami į medžius.
Tikimasi, kad mažytės fosilijos, kurios yra tarp dviejų ir trijų centimetrų ilgio, suteiks žinių ne tik apie paukščių bet ir apie jų protėvių – dinozaurų – evoliuciją.
Šis atradimas aprašytas žurnale „Nature Communications“.
Fosilijos anatomija rodo, kad paukštis priklausė paukščių grupei, gyvenusiai Kreidos laikotarpiu. Tačiau Enantiornithines grupei priklausę paukščiai, tvirtinama, išnyko tuo pat metu kaip ir dinozaurai – prieš 66 mln. metų.
Tyrimo autoriai teigia, kad gintare išsaugoti trijų matmenų plunksnų pavyzdžiai pateikė visiškai naują požiūrį į tuo metu gyvenusius paukščius. Mokslininkams tapo aišku, kad net ir labai primityvūs paukščiai, gyvenę kartu su dinozaurais, turėjo sparnus, plunksnas, kad jie buvo labai panašūs į šiandieninius paukščius.
Tarptautinė tyrėjų komanda tyrimams naudojo pažangią rentgeno skenavimo technologiją ir ištyrė fosilijų struktūrą, paukščių kaulų bei plunksnų išsidėstymą. Tyrimo metu paaiškėjo, kad tuo metu, kai paukščiai prilipo prie sakų, jie dar buvo gyvi.
Studijos vadovas dr. Xing Lyda paaiškino, kad „tas faktas, kad paukščių jaunikliai galėjo įsiropšti į medžius liudija, kad vos tik išsiritę iš kiaušinių jie jau galėjo pasirūpinti savimi.“ Esą jie nelaukė, kad kas nors juos maitintų, ir patys eidavo ieškoti maisto. Mokslininkai apgailestauja, kad didelė dalis jų taip ir žūdavo, nes jiems aiškiai trūko gyvenimo patirties ir įgūdžių.
„Atskiros plunksnos kitose fosilijose įrodo, kad suaugę paukščiai galėjo išvengti lipnių sakų pinklių, gebėdavo iš jų išsivaduoti.
