Reikėtų pasidžiaugti, kad tokie įvykiai yra gana reti, rašo gizmodo.com.

Tačiau prieš keturis milijardus metų situacija buvo visai kitokia, nes ekstremalūs ir nenuspėjami kosmoso orai buvo natūralus reiškinys. Panašu, kad jie ne tik kad neatnešė apokalipsės, bet ir davė pradžią gyvybei.

Prie tokios išvados prieita tyrime, publikuotame „Nature Geoscience“. Jame, remiantis kosminio teleskopo „Kepler“ duomenimis, nagrinėjamos jaunos, į saulę panašios žvaigždės.

Brandos nesulaukusios žvaigždės yra labai aktyvios, jos gali išspinduliuoti milžiniškus energijos kiekius. Panašu, kad jei tai pradėtų vykti šiuo metu, tai net patys atšiauriausi žmonijos patirti kosmoso orai atrodytų kaip lietaus dulksna.

Kaip tvirtina NASA atstovas Vladimiras Airapetianas, gali būti, kad prieš 4 mln. metų į mažąsias ir aktyviąsias žvaigždes panaši Saulė ir jos aktyvumas galėjo nulemti ne tik gyvybės atsiradimą, bet ir Žemės virtimą gyvenama planeta. Remiantis mokslininko pristatytu tyrimu, milžiniškas Saulės aktyvumas padėjo atsirasti cheminėms reakcijoms, leidusioms šilti klimatui, ir prisidėjo prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų atsiradimo bei kitų svarbių gyvybei atsirasti sąlygų sukūrimo.

Prieš 4 mlrd. metų Žemė turėjo būti giliame įšale, nurodė mokslininkas ir pateikė nuorodą į blyškios jaunos saulės paradoksą, apie kurį pirmą kartą prabilo Carlas Saganas ir George'as Mullenas 1972-aisiais. Šį reiškinį jie apibūdino suvokę, kad Žemėje pirmieji skysto vandens ženklai atsirado maždaug prieš 4 mlrd. metų, tuo metu kai Saulė buvo 70 proc. šviesesnė nei yra dabar.

Kitas ankstyvasis Žemės galvosūkis yra susijęs su biologinių molekuliųDNR , RNR ir baltymų – atsiradimu. Panašu, kad ankstesnė Žemės atmosfera buvo panaši į dabartinę savo sudėtimi: pagrindinė jos sudedamoji dalis buvo azoto dujos. Ankstyvieji biologiniai organizmai nemokėjo jų paversti amoniaku, tačiau ilgainiui tai pradėjo daryti vadinamieji azoto fiksatoriai.

Naujojoje studijoje šių kelių problemų sprendimas yra susiejamas su kosmoso oru. Prieš keletą metų prasidėjusių kosmoso tyrimų metu, V. Airapetianas, remdamasis „Kepler“ duomenų baze, bandė apibrėžti žvaigždžių magnetinį aktyvumą. Jis atrado, kad į Saulę panašios G tipo žvaigždės savo jaunystėje yra itin galingos ir gali išspinduliuoti 100 trln. atominių bombų jėgai prilygstančią energiją.

Galingiausia žmonijos patirta Saulės audra buvo 1895 m. ir yra vadinama „Carringtono įvykiu“ kai visame pasaulyje sutriko elektros energijos tiekimas.

Greitai pasirodė, kad savo atradimą V. Airapetianas galės panaudoti stengdamasis įminti ankstyvosios Saulės sistemos paslaptis. Jis paskaičiavo, kad prieš 4 mlrd. metų, Saulė galėjo būti itin aktyvi ir kas keletą valandų paleisti panašių į „Carringtono įvykius“ bangų.

Panašu, kad tada ir įvyko magnetosferos, juosiančios Žemę, pokyčiai. Saulės dalelėms ją paveikus ir kirtus ties poliais, jos pateko į Žemės atmosferą ir susidūrė su azoto, anglies dioksido ir metano molekulėmis. Mokslininkas tiki, kad taip ir susikūrė naujos azoto oksido molekulės, kurios laikomos šiltnamio efektą skatinančiomis dujomis. Jos privertė atšilti planetą kokius 300 kartų. Tai V. Airapetianas patvirtino tyrimais. Kitas begalinės Saulės audros produktas – vandenilio cianidas – kartu su azoto atomu galėjo prisidėti prie ankstyvosios gyvybės atsiradimo.