„Kosmose gali susidurti didžiuliai objektai, kurie sukurs didelį, didelį lauką nuolaužų, kurios jau dabar kelia problemų palydovams, – sakė Virdžinijos inžinerijos bendrovės „Integrity Applictaions“, dirbančios su vyriausybės žvalgybos palydovais, techninis direktorius Darrenas McKnightas. – Problema ta, kad labai sunku numatyti, kada tai įvyks“.
Kosminius susidūrimus numatyti sunku, tačiau nuolaužos kosmose sklando visą laiką, rašo news.vice.com.
Europos kosmoso agentūra (EKA) neseniai paskelbė nuotrauką su 7 mm skersmens skilimu kosminės stoties iliuminatoriuje. Teigiama, kad iliuminatorių suskaldė „nedidelis kosminių šiukšlių gabaliukas, galbūt dažų nuotrupa ar mažas metalinis fragmentas, kurio skersmuo galėjo būti ne daugiau kaip viena tūkstantoji milimetro“.
„Manęs dažnai klausia, ar į Tarptautinę kosmoso stotį atsitrenkia kosminės šiukšlės, – teigė EKA astronautas Timas Peake`as. – Taip. Štai skilimas viename iš mūsų „Cupola“ iliuminatorių. Kaip gerai, kad jame įstatytas keturgubas stiklas!“.
Nežinomas objektas, nors ir buvo miniatiūrinis, skriejo maždaug 10 km/s, arba daugiau kaip 35 tūkst. kilometrų per valandą, greičiu, taigi rėžėsi į stiklą milžiniška jėga.
NASA skaičiuoja, kad mūsų planetos orbitoje skraido daugiau kaip 100 mln. žmogaus gaminių liekanų, savo dydžiu prilygstančių druskos kristalui. Manoma, kad orbitoje yra ir maždaug 500 tūkst. stiklo karoliuko dydžio objektų, taip pat apie 23 tūkst. beisbolo kamuoliuko dydžio ar didesnių šiukšlių.
Tokių fragmentų kiekis pradėjo didėti nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios, kai išbrėško kosmoso tyrinėjimų aušra. Tai daugiausia nebereikalingų raketų ir palydovų detalės bei nuolaužos, per daugelį metų susidariusios per kosminių šiukšlių susidūrimus – tai reiškia, kad didelė dalis nuolaužų yra sudaryta iš kitų nuolaužų gabaliukų. Šis reiškinys vadinamas Kesslerio sindromu ir yra pavadintas pagal NASA mokslininką Donaldą Kesslerį, kuris aprašė šį fenomeną 1978 metais.
„Jis tampa savaiminis, – „VICE News“ sakė dabar jau į pensiją išėjęs D. Kessleris. – Kiekvieną katą, kai kažkas į kažką atsitrenkia, didesni šio susidūrimo fragmentai virsta kaskadomis ir gali atsitrenkti į kitą palydovą“.
Iki šiol yra įvykę keli dideli susidūrimai. 2009 metais nebefunkcionuojantis rusų palydovas rėžėsi į veikiantį, komercinį palydovą, priklausiusį vienai amerikiečių bendrovei. Šio susidūrimo metu susidarė apie 2 tūkst. nuolaužų, kurios buvo pakankamai didelės, kad jas būtų galima sekti, teigė NASA. 2007 metais Kinija ant neveikiančio orų palydovo išbandė vieną raketą, kuri ištaškė 3 tūkst. nuolaužų gabaliukų.
Tikėtina, kad abiejų smūgių metu susidarė dar dešimtys tūkstančių mažesnių šiukšlyčių, kurių mokslininkai negali sekti, tačiau jos galėtų lengvai pažeisti Tarptautinę kosminę stotį ir kitus orbitoje funkcionuojančius objektus.
Minėtas Kinijos palydovas svėrė beveik 860 kg. D. McKnightas sakė, kad kai kurie kosminių šiukšlių telkiniai gali sverti net per 8 000 kg, nes juose yra sovietų eros raketų nuolaužų. Jis teigė, kad kiekvienais metais egzistuoja 1 šansas iš 4000, kad susidurs dvi senos sovietų raketos, galinčios sukurti dar daugiau nuolaužų.
„Dviprasmybės lygis yra sudėtingesnis, nes kosmosas tampa vis labiau komercializuotas, – sakė D. McKNightas. – Jei dėl nuolaužų prarasi du palydovus, gali kristi akcijų kainos. Gali pakilti draudimo įkainiai“.
NASA ir kitos kosmoso agentūros yra įvedusios priemones, kuriomis sekami kosmoso teršėjai. Tarp jų yra ir nuostata, kad bet kas, paleidžiantis į kosmosą palydovą ar kitą objektą, privalo per 25 metus jį grąžinti atgal į Žemę. Tačiau NASA mokslininkas Jer Chyi Liou, atsakingas už šiukšles orbitoje, teigė, kad tik apie pusę pasaulio misijų šiandien planuoja per nurodytą laikotarpį sugrąžinti į Žemę savo kosminius aparatus. Didžiausia kliūtis – pinigai.
„Reikia rezervuoti papildomų degalų, kad misijos pabaigoje galėtum pažeminti savo orbitą, – sakė jis. – Tai susiję su kaina“.
Tačiau net tuo atveju, jei visi laikytųsi 25 metų taisyklės, atskirų kosminių šiukšlių kiekis veikiausiai nesumažėtų, sakė D. Kessleris.
„Žemės orbitoje mes jau esame palikę tiek daug šlamšto, jog susidūrimų tikimybė lieka pakankamai aukšta, palyginus su tuo, kokiu greičiu nuolaužos leisis, taigi šiukšlių ir toliau daugės“, – teigė D. Kessleris.
Taigi žmonės pradėjo dalytis idėjomis, kaip iškuopti kosmosą.
Buvęs NASA mokslininkas Jerome`as Pearsonas padėjo suprojektuoti lengvą erdvėlaivį „ElectroDynamic Debris Eliminator“ (EDDE), kuris naudotų planetos magnetinę trauką, kad įtrauktų kosmines šiukšles į tinklą. Dabar jis yra tapęs bendrovės „STAR Technology and Research“, siekiančios verstis iš EDDE, prezidentu. J. Pearsonas planuoja kurti orbitoje skraidantį sąvartyną, kuris aprūpintų medžiagomis būsimoms kosminėms misijoms.
„Privalome atsikratyti tuo šlamštu, kol neprasidėjo pernelyg daug susidūrimų, – teigė jis. – Geriausia būtų tas šiukšles perdirbti. Ten yra labai daug geros kokybės aliuminio“.
Kiti mokslininkai kuria palydovus, kurie prisitvirtintų prie nuolaužos ir grąžintų ją į Žemę, pripučiamus prietaisus, kurie išmestų fragmentus iš orbitos, ar lazerius, kurie atitinkama linkme nukreiptų kosminius likučius.
Jer Chyi Liou mano, kad tokios pastangos yra šiek tiek pirmalaikės.
„Orbitinės šiukšlės yra rimta problema, tačiau dangus dar negriūva, – sakė jis. – Šiandien mums dar nereikia aktyviai šalinti šiukšles. Tačiau mes turime ieškoti technologijų, kurios leistų nebrangiai spręsti šią problemą po kokių 10 ar 20 metų“.
Tačiau D. Kessleris mano, kad šią problemą reikia spręsti jau dabar ir kad didžiausius nuolaužų gabalus iš kosmoso reikėtų pašalinti kuo greičiau, kad tai padėtų išvengti susidūrimų, po kurių susidarytų dar daugiau kosminių šiukšlių. Kaip ir kovojant su klimato kaita, užduoties išvalyti kosmosą nereikėtų palikti ateities kartoms, pažymėjo jis.
„Man tai beveik niekuo nesiskiria nuo tų problemų, kurias turime Žemėje, – sakė jis. – Mes tiesiog nekreipiame dėmesio į tai, ką darome aplinkai. Galiausiai ji tampa nebetvari“.
