Visi žino, kad poliariniai lokiai gyvena ant didžiulių plūduriuojančių ledo lyčių ir medžioja ruonius. Arkties vandenyne, šiauriau nuo Aliaskos poliarinis vėjas pučia ir ledo lytis iš lėto stumia į vakarus. Tad baltosios meškos nuolatos turi judėti priešinga kryptimi, tarsi ant didžiulio bėgimo takelio. Tad meškos, panašiai kaip Raudonoji karalienė iš knygos apie Alisą stebuklų šalyje, turi iš visų jėgų bėgti tam, kad stovėtum vietoje. Jeigu lokiai nuolatos nejudėtu priešinga kryptimi, jos nudreifuotų į Rusiją, o šito vengia netgi baltosios meškos.
Pastaruoju metu atlikti ledo dreifavimo greičio tyrimai rodo, kad Arkties vandenyne jis padidėjo nuo trijų iki penkių kilometrų per dieną. Mokslininkai spėja, kad šis pokytis atsirado dėl kintančio klimato – šylantis Arkties vandenynas tirpdo ledo lytis, kurios tapo plonesnės ir lengvesnės, todėl vėjas jas pradėjo greičiau nešti į vakarus. Tad baltųjų meškų „bėgimo takelis“ pagreitėjo daugiau nei pusantro karto.
Biologas Davidas Douglas iš JAV Geologinės tarnybos Aliaskoje kartu su kolegomis uždėjo kai kuriems lokiams antkaklius, perduodančius meškų buvimo vietą radijo bangomis. Šio tyrimo duomenys parodė, kad iš tiesų meškos daug aktyviau juda, bandydamos kompensuoti greitesnį ledo judėjimą. Panašiai, kaip ir ant bėgimo takelio kasdien besitreniruojantys žmonės, taip ir lokiai sudegina daugiau kalorijų. O kadangi meškoms nerūpi lieknos kūno linijos, jos bando sudegintas kalorijas atstatyti, medžiodamos daugiau ruonių. Tuo tarpu jų medžioklės plotai mažėja, o ruonių sumedžioti jos turi daugiau.
D.Douglas yra susirūpinęs, kad šie pokyčiai gali sumažinti jaunų meškiukų išgyvenimo šansus, kas gali privesti prie mažėjančios baltųjų lokių populiacijos. Kiti tyrimai rodo, kad per pastaruosius trisdešimt metų iš tiesų šių plėšrūnų skaičius tolygiai mažėjo. Mokslininkai daro prielaidą, kad šis mažėjimas dabar pradės ženkliai stiprėti.
