Mums nereikia Alberto Einsteino, kad suprastume – laikas reliatyvus. Tačiau tai, ką jis griežtai nustatė laikui ir erdvei, biologijoje, kaip visada, turi kur kas labiau impresionistinį atspalvį. Garsusis aštrialiežuvis Klementas Froidas sakė: „Jei nuspręsite mesti rūkyti, gerti ir mylėti, ilgiau negyvensite – jums tik atrodys, kad gyvenimas tęsiasi kur kas ilgiau.“ Tačiau tas pojūtis, kad šuoliuojame per vaikystę ir ropojame per senatvę, yra neabejotinas. Ir tai lemia vidinė mūsų sandara: medžiagų apykaitos sparta, širdies dūžių dažnis ir greitis, kuriuo ląstelės sudegina maistą dėl deguonies.
Be to, netgi ir suaugusiųjų yra ir spartuolių, ir lėtapėdžių. Daugelis mūsų iš vienos būsenos į kitą pereiname lėtai. Sparta, kuria mūsų gyvenimo tempas lėtėja ar kuria priaugame svorio, labai priklauso nuo medžiagų apykaitos, o ji visų kitokia. Du žmonės, kurie valgo tą patį maistą ir tiek pat mankštinasi, ilsėdamiesi dažnai sudegina ne tokį patį kalorijų skaičių.
Tačiau labiausiai skiriasi šiltakraujų ir šaltakraujų organizmų medžiagų apykaitos sparta. Nors sąvokos šiltakraujis ir šaltakraujis biologus verčia gūžtis, jos yra aiškios ir suprantamos beveik kiekvienam, ir reiškia tą patį, ką ir sudėtingi specialieji terminai homeotermija ir poikilotermija.
Be to, pastebėjau keistą dalyką: yra keli biologijos aspektai, dėl kurių mes, šiltakraujai, jaučiamės šovinistais. Įniršį ir tulžį, kuri liejama žurnaluose ir internete dėl to, ar dinozaurai buvo šiltakraujai ar šaltakraujai, sunku suprasti racionaliai: turbūt šis vidinis skirtumas kažkaip veikia mūsų orumą – ar geriau norime būti suėsti milžiniškų driežų, ar gudresnių, klastingesnių, greitesnių plėšrūnų, prieš kuriuos turėjome panaudoti savo sumanumą, kad išgyventume.
Atrodo, mus, žinduolius, vis dar graužia pavydas dėl to meto, kai buvome tik maži kailiu apaugę gyvūnėliai, urvuose besislepiantys nuo senovinių plėšrūnų. Bet tai vyko prieš 120 mln. m. – gana ilgas laikas, kad ir kaip skaičiuotume.
Šiltas kraujas lemia kitokią medžiagų apykaitos spartą ir gyvenimo tempą. Jis savaime pagreitina visas chemines reakcijas, nes pakyla organizmo temperatūra, – tai taikoma ir gyvybės pagrindą sudarančioms biocheminėms reakcijoms. Nedideliame biologiškai reikšmingame temperatūros intervale 0–40 ºC gyvūnų pajėgumo skirtumas labai ryškus. Tarkime, deguonies suvartojimas padvigubėja, didėjant temperatūrai kas 10 ºC, taip pat didėja ištvermė ir jėga. Taigi gyvūnas, kurio kūno temperatūra 37 ºC, turi dvigubai daugiau jėgos nei tas, kurio temperatūra 27 ºC, ir keturis kartus daugiau jėgos nei gyvūnas, kurio temperatūra tesiekia 17 ºC.
Tačiau apskritai minėtos savybės ne visada priklauso nuo temperatūros. Šiltakraujų gyvūnų kūno temperatūra nebūtinai aukštesnė už šaltakraujų. Dauguma roplių sugeba sugerti saulės energiją, ir įprastinė jų kūno temperatūra tampa panaši į žinduolių ir paukščių. Žinoma, jie negali išlaikyti tokios aukštos temperatūros sutemus, tačiau naktį žinduoliai ir paukščiai taip pat dažnai būna neaktyvūs. Jie irgi gali taupyti energiją, sumažindami kūno temperatūrą, tačiau taip elgiasi retai ar bent nedaugelis (nors kolibriai, taupydami energiją, dažnai pereina į komos būseną).
Mūsų laikais, kai nuolat raginama nešvaistyti energijos, aplinkosaugininkus žinduoliai gali privesti iki ašarų: mūsų „termostatas“ išlieka užstrigęs ties 37 ºC ištisą parą ir kiekvieną dieną, neatsižvelgiant į energijos poreikį.
Ir pamirškite alternatyvią energetiką. Mes jokiu būdu negalime pasinaudoti saulės energija kaip driežai. Iš vidaus įšylame, tik padedami anglimi kūrenamų vidinių „jėgainių“, išmetančių į aplinką daugybę anglies dioksido. Tad žinduoliai – pirmieji ekologijos kenkėjai.
Kuo gyvūnas didesnis, tuo šiltesnis. Tam tikru momentu šaltakraujai gyvūnai tampa šiltakraujais. Sakykime, dideli aligatoriai pagal savo prigimtį yra šaltakraujai, tačiau šilumą išlaiko taip ilgai, kad gali būti laikomi ribine rūšimi su šiltakraujais. Netgi per naktį jų nuolatinė temperatūra nukrinta vos keliais laipsniais, nors vidinės šilumos organizmas beveik nesukuria.
Akivaizdu, kad daugelis dinozaurų lengvai viršijo šią dydžio ribą, taigi iš tiesų jie buvo šiltakraujai, ypač atsižvelgiant į maloniai šiltą aplinkos temperatūrą, kuri vyravo mūsų planetoje tomis ramiomis dienomis.
Apie knygą
„Gyvybės triumfas: dešimt didžių evoliucijos išradimų“ – Nickas Lane'as
Biochemiko požiūris į evoliucijos istoriją ir didžiausius atradimus: kaip atsirado gyvybė, iš kur atsirado DNA, kaip vystėsi mūsų sąmonė, kas yra fotosintezė, lytis, regėjimas. Kodėl į šiuos dalykus atsiranda skirtingi požiūriai? Knyga laimėjo Didžiosios Britanijos Karališkosios draugijos apdovanojimą kaip geriausia 2010 metų mokslo populiarinimo knyga.
Apie projektą
Vykdant ES SF projektą „Nacionalinės mokslo populiarinimo sistemos sukūrimas ir įgyvendinimas“, Lietuvos mokslų akademijos iniciatyva išleista dvylikos mokslo populiarinimo knygų serija „Mokslas visiems“. Jų autoriai išsamiai ir suprantamai atskleidžia šiuolaikinio mokslo bei technologijų vystymosi tendencijas pasaulyje. Demonstruoja sąsajas ne tik tarp įvairių mokslo sričių, bet ir tai, kaip technologijos (pvz., internetas) veikia visuomenę, keičia socialinius procesus ir mūsų mąstymą. Parodo šiuolaikinio mokslo funkcionavimo mechanizmus, jo poveikį visuomenei, jos etikai, žmonių sveikatai bei politikai ir atvirkščiai.
LMA kartu su Delfi portalu kas savaitę pasiūlys jums susipažinti su šių knygų ištraukomis. Visas knygas pdf formatu galite nemokamai atsisiųsti iš LMA svetainės.
