Pagal MAVEN duomenis mokslininkai nustatė greitį, kuriuo Marsas ir šiuo metu į kosmosą leidžia dujas dėl Saulės vėjo poveikio. Šie duomenys rodo, kad Saulės audrų metų smarkiai padidėja atmosferos praradinėjimo greitis. Tyrimų rezultatai lapkričio 5 d. publikuoti recenzuojamuose žurnaluose „Science“ ir „Geophysical Research Letters“.
„Paanšu, kad Marsas kadaise turėjo pakankamai tankią ir šiltą atmosferą, kad jame būtų skysto vandens, kuris yra mums žinomos gyvybės esminis elementas ir būtina terpė. Supratimas, kas nutiko Marso atmosferai, suteiks mums žinių apie planetų atmosferų evoliuciją ir dinamiką. Žinojimas, kas sukelia planetos aplinkos pokyčius iš tokios, kurios paviršiuje gali būti mikrobų iki tokios, kurioje gyvybė neįmanoma, yra labai svarbus – tai yra vienas iš pagrindinių klausimų į kurį NASA turi atsakyti savo kelyje į Marsą“, – sakė buvęs astronautas, NASA mokslinių misijų direktorato direktoriaus pavaduotojas Johnas Grunsfeldas.
MAVEN matavimai rodo, kad Saulės vėjas dujas nuo planetos nuneša maždaug 100 gramų per sekundę greičiu. „Tai panašu į kasdieninę kelių monetų vagystę iš kasos aparato – per ilgą laiką suma tampa reikšminga. Matėme, kad atmosferos erozija smarkiai padidėja Saulės audrų metu, todėl manome, kad prieš milijardus metų, kai Saulė buvo jaunesnė ir gerokai aktyvesnė, Marsas atmosferą praradinėjo kur kas greičiau“, – sakė vyriausiasis MAVEN mokslininkas Bruce'as Jakosky.
Vienas iš įvykių, leidusių padaryti tokią išvadą, buvo galingos Saulės audros, smogusios Marsui 2015 metų kovą: MAVEN pastebėjo, kad šių reiškinių metu atmosferos „nutekėjimas“ gerokai paspartėjo. Saulės audrų poveikis ir faktas, kad praeityje Saulės aktyvumas buvo gerokai didesnis, leidžia daryti išvadą, kad atmosferos išgaravimas į kosmosą veikiausiai buvo svarbiausias Marso klimatą pakeitęs procesas.
Saulės vėjas – tai krūvį turinčių dalelių (daugiausiai – protonų ir elektronų) srautas, nuo Saulės paviršiaus judantis milijonų kilometrų per valandą greičiu. Magnetinis laukas, keliaujantis kartu su Saulės vėju, judėdamas pro Marsą gali generuoti elektrinį lauką (panašiai, kaip tai Žemėje darytų turbinos). Šis elektrinis laukas suteikia greitį krūvį turintiems dujų atomams (jonams) Marso atmosferos išoriniuose sluoksniuose, o tokios pagreitėjusios dalelės išlekia į kosmosą.
Intensyvi Marso atmosferos erozija prasidėjo tada, kai atvėsus planetos vidiniams sluoksniams susilpnėjo jos magnetinis laukas, nesugebėjęs apsaugoti planetos nuo Saulės vėjo. Žemės magnetinis laukas vis dar stiprus, o jo veikimu kartais galime įsitikinti ir savo akimis – Saulės audroms bandant prasiveržti pro Žemės magnetinį skydą danguje matomos pašvaistės.
Kiekybinė Marso atmosferos nykimo analizė kol kas neatlikta, todėl NASA negalėjo atsakyti, per kiek laiko Marsas iš kažkiek gyvybei tinkamos planetos tapo tokiu, koks jis yra dabar.
