1998 metais parašytame „Cryptologic Quarterly“ tekste, kurį 2010 metais išslaptino JAV Nacionalinio saugumo tarnyba, rašoma, kad 50 000 amerikiečių karių Korėjoje žuvo ne tik tam, kad apsaugotų Pietų Korėją nuo komunistų agresijos. Pėstininkų 24-oji ir Kavalerijos 1-ji divizijos, tingiai leidusios laiką Japonijoje, buvo paaukotos, šio leidinio teigimu, tam, kad apsaugotų pasaulį nuo visą planetą apimti galėjusio gaisro.

Kaip jau minėta, tikroji konflikto grėsmė tvyrojo visai kitoje planetos pusėje – Jugoslavijoje. Ir Sovietų sąjungos diktatoriaus Stalino asmeninio konflikto su atskalūnišku komunistinės Jugoslavijos maršalu Josipu Brozu Tito: Sovietų sąjunga ir kelios jos įtakoje buvusios Europos valstybės jau buvo pasirengę invazijai į Jugoslaviją, kuri būtų beveik neabejotinai privertusi įsikišti NATO, kas savo ruožtu beveik neišvengiamai būtų reiškę branduolinio ginklo panaudojimą su visomis pasekmėmis.

Ironiška tai, kad Stalino nepasitenkinimą sukėlė būtent J. B. Tito revoliucinis užsidegimas. Pavyzdžiui, 1947 metais J. B. Tito saugumo aparatas atvėrė „Graikijos liniją“ ir į kaimyninę šalį pradėjo infiltruoti komunistiškai nusiteikusius sukilėlius bei jiems skirtus ginklus bei atsargas. 10 000 jugoslavų „savanorių“, kovojusių greta komunistų graikų, savo skaitlingumu gerokai pralenkė atvykėlius iš Sovietų sąjungos.

Ir tai buvo tik vienas iš daugelio J. B. Tito veiksmų, kurie nuvylė Sovietų sąjungos lyderį. Todėl jis į Jugoslaviją išsiuntė laišką, kritikuojantį „Graikijos liniją“ ir pareiškė, kad komunistų sukilimas Graikijoje neturi jokių galimybių laimėti dėl amerikiečių paramos.

Belgradas nusprendė ignoruoti kritiką, todėl Maskva ėmėsi griežtesnių veiksmų. 1948 metų birželio 28 dieną – Serbijos valstybės šventės metu – Stalinas pašalino Jugoslaviją iš Komunistų informacinio biuro (Kominformo, buvusio Kominterno), tokiu būdu pradėdamas grandinę įvykių, kuri tik per plauką netapo III Pasaulinio karo priežastimi.

Išmetus Jugoslaviją iš Kominformo, pasipylė propagandos banga, kurioje J. B. Tito buvo išvadinti „šnipų grupe, kurios veiklą apmoką amerikiečių ir britų imperialistai“, o sovietiniame bloke prasidėjo „titoistų valymai“. Šiuo atžvilgiu labiausiai pasižymėjo Vengrija, kurioje 1949 metų viduryje „už ideologinį nukrypimą“ mirties bausme nubaustas vidaus reikalų ministras László Rajkas, o tuo pačiu pareigų neteko daugiau nei dešimtis Vengrijos kariuomenės generolų ir 1100 kitų aukšto rango karininkų – kai kurie jų „už projugoslaviškus sentimentus“ neteko ne tik laipsnių, bet ir gyvybės.

Žinoma, šiuo atžvilgiu šventieji nebuvo ir patys jugoslavai – toje valstybėje politiniai valymai buvo dar aršesni, tik iš priešingos pusės: pats nemažai patirties sovietinėse žvalgybos tarnybose turėjęs J. B. Tito, padedamas visų bijomo slaptosios policijos vadovo Aleksandro Rankoviciaus, valėsi savo valstybės aparatą nuo pro-sovietinių elementų.

Sovietinių šnipų Tito baiminosi ne be reikalo: Stalino žvalgybos tarnyba MGB Jugoslavijoje turėjo gausybę savo agentų, o Tito kariuomenė ir slaptoji policija buvo tikrų tikriausiais šnipų knibždėlynas. Tūkstančiai kariuomenės ir valstybės saugumo pareigūnų, išsilavinimą įgijusių Sovietų sąjungoje, nedelsiant buvo pradėti sekti. Po kurio laiko iš pareigų buvo pašalinti 7000 karininkų ir 1700 slaptosios policijos pareigūnų.

Įtarimai dėl nelojalumo jugoslaviškam komunizmui buvo pateikti galbūt net apie 100 000 žmonių, kurie pateko į negailestingus politinius kalėjimus, kuriuose tūkstančiai žmonių baigė savo gyvenimus.

Kaip MGB šnipai buvo demaskuoti ir du Jugoslavijos ministrai, ir netgi Tito asmens sargybinių vadovas. Daug gėdos Belgradui pridarė ir politiniai pabėgėliai – žmonės iš aukštų valstybės aparato postų plūdo iš Jugoslavijos į Sovietų sąjungą. Pats blogiausias incidentas įvyko 1948 metų rugpjūtį, kai iš Jugoslavijos bandė pabėgti trys aukšto rango karininkai, su Sovietų sąjungos parama bandę sukelti valstybės perversmą – nepavykus jie bandė sprukti iš Jugoslavijos. Slaptoji policija sučiupo generolą majorą Branko Petricevicių ir pulkininką Vlado Dapcevicių, o generolas-pulkininkas Arso Jovanovicius, buvęs Jugoslavijos kariuomenės štabo viršininkas, buvo nušautas ties siena su Rumunija. Visi trys buvo juodkalniečiai.

Jugoslavų, ieškančių prieglobsčio Stalinui lojaliose valstybėse, kiekis augo tari ant mielių. Prasidėjo procesas, kurį Tito pakrikštijo „informbirovska emigracija“: 3500 pareigūnų pabėgo į kaimynines šalis, kuriose tapo propagandos karo sraigteliais. Netrukus sovietai pradėjo formuoti specialios paskirties kovinius vienetus, tarp jų – trys „tarptautinės brigados“ Vengrijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje. Šios žinios turėjo sukelti rimtą nerimą Belgrade.

Šie koviniai vienetai buvo iš dalies sudaryti iš Jugoslavijos emigrantų, tačiau buvo ir kitų „savanorių“: 2-ojoje tarptautinėje brigadoje, apgyvendintoje Bulgarijos vakarinėje dalyje, buvo 6000 Rytų Vokietijos piliečių, iš kurių sudarytas ir parašiutininkų batalionas. Brigadai vadovavo Aleksa Micunovicius – buvęs vyresnysis štabo karininkas Tito kariuomenėje.

Rytiniame Jugoslavijos pasienyje prasidėjo neramumai: incidentų kiekis staigiai išaugo septyneriopai. Sovietų finansuojami sabotažininkai reguliariai kirsdavo sieną siekdami destabilizuoti padėtį šalyje. Pasienyje dirbę slaptosios policijos pareigūnai neretai būdavo priversti panaudoti ginklus – aukos buvo skaičiuojamos šimtais: praėjus kuriam laikui po krizės Belgradas paskelbė, kad į Jugoslaviją iš Vengrijos bandė infiltruotis 700 žmonių, 160 iš jų buvo sučiupti, 40 – nušauti Tito saugumiečių. Žuvo ir daugiau 100 Jugoslavijos karių bei policininkų, tarp kurių buvo ir aukšto rango karininkų.

Stalino ir Tito priešiškumą iš pradžių labai džiugiai įvertino ir amerikiečiai. Anot JAV ambasadoriaus Maskvoje, tai buvo „Dievo dovana mūsų propagandininkams“ – Vašingtono rankose atsirado naujų ginklų beprasidedančiame šaltajame kare. Netgi šaltesni analitiniai JAV Valstybės departamento Politikos planavimo skyriaus protai nedelsiant padarė išvadą, kad komunistų lyderių susipriešinimas reiškia „visiškai naują užsienio politiką šiai valdžiai“. Ir nors amerikiečiai stengėsi išlaikyti balansą Stalino-Tito dvikovoje, tai atrodė beveik neįmanoma.

Kaip bebūtų, konflikto nauda vakarams buvo apčiuopiama: iškart po pašalinimo iš Kominformo, Tito nutraukė paramą Graikijos komunistų pasipriešinimui ir uždarė sieną su Graikiją, taip likimo valiai palikdamas 4000 į kaimyninę šalį permestų partizanų.

Stalinas buvo rimtai nusiteikęs sunaikinti titoizmą. Išsišokėlis jugoslavas jam tapo beveik Trockio lygio piktadariu, prieš kurį buvo ketinama imtis lygiai tokių pačių priešo sunaikinimo priemonių: propagandos, grasinimo ir žmogžudystės. Ir Stalinas netgi buvo nusiuntęs Tito įspėjimą: „Manome, kad Trockio politinė karjera yra ganėtinai iliustratyvi“. Savo bendražygiui Nikitai Chruščiovui Stalinas yra sakęs: „Užteks pajudinti mažąjį pirštelį ir Tito nebeliks“.

Bet didysis Sovietų sąjungos tironas skaudžiai suklydo. Pasikėsinimų į Tito gyvybę buvo daugybė – ir nė vienas jų nepasiekė tikslo. Vienu atveju MGB ketino sušaudyti netgi visą Jugoslavijos politbiurą, kol šis pramogavo prie bilijardo stalo Tito viloje. Bet visiems pasikėsinimams kelią sėkmingai užkirsdavo Jugoslavijos kontržvalgybininkai. Supratęs, kad šis kelias yra neefektyvus, Stalinas nusprendė imtis tiesioginio karinio Jugoslavijos problemos sprendimo.

Sovietinio karinio aparato planus atskleidė po 1956 metų Vengrijos revoliucijos į vakarus sprukęs generolas Bela Kiraly, turėjęs vadovauti Vengrijos invazijos į Jugoslaviją pajėgoms. Priėmus sovietinio bloko sprendimą ginklu paimti Jugoslaviją, Vengrijos karinės pajėgos pradėjo smarkiai augti. O 1951 metų birželį Vengrijoje apsilankęs sovietinės kariuomenės pulkininkas griežtai išbarė B. Kiraly už tai, kad karininkai buvo mokomi ne Jugoslavijos geografijos: „Tavo mokiniai turi studijuoti tik vieną mūšio lauką, tik priešo, Jugoslavijos, teritoriją“.

Sovietų invazijos planas numatė, kad pirmąjį atakos ešeloną sudarytų daugiausiai Vengrijos ir Rumunijos pėstininkai – didžiausias krūvis turėjo tekti 300 000 žmonių dydžio Vengrijos pajėgoms, kuri turėjo įveikti Jugoslavijos gynybą Jugoslavijos šiaurinės Vojvodinos provincijos lygumose ir atverti koridorių į Belgradą, kuriuo važiuotų mechanizuotos Sovietų sąjungos pajėgos, sudarančios antrą invazijos ešeloną.

Invazijos į Jugoslaviją planas („Cryptologic Quarterly“ iliustr.)

Jugoslavijos kariuomenės sutriuškinimas tapo Vengrijos, Bulgarijos ir Rumunijos kariuomenių egzistavimo priežastimi. Nors oficiali Vengrijos kariuomenės paskirtis, anot generolo pulkininko Mihaly Farkaso, buvo „atremti titoistų banditų agresiją prieš mūsų šventą socialistinę plačiąją tėvynę“.

Tuo tarpu Vašingtono žinios apie sovietų tikslus buvo labai ribotos: dėl sovietų užverbuoto NSA pirmtakės AFSA darbuotojo Williamo Weisbando veiksmų sovietams tapo žinoma, kokias jų šifravimo sistemas amerikiečiai yra įveikę, todėl iš perimtų signalų analizės amerikiečiai nieko nepešė.

Bet CŽV 1950 metų ataskaitoje buvo išvada, kad Jugoslavijos 250 000 žmonių dydžio kariuomenė galėtų atsilaikyti prieš Vengrijos, Rumunijos ir Bulgarijos kariuomenės, tačiau šešios sovietinės divizijos, dislokuotos tose valstybėse, persvėrė padėtį ne jugoslavų naudai: Tito kariuomenė, spaudžiama kombinuotų sovietinių pajėgų, greitai kristų. Todėl CŽV padarė išvadą, kad Jugoslavijos likimas priklauso nuo „Vakarų pagalbos skubumo ir stiprumo“.

Džiaugsmas dėl komunizmo stovyklų susipriešinimo Vašingtone staiga išblėso. JAV diplomatas George'as Kennanas, vienas pirmųjų politinio Sovietų sąjungos izoliavimo šalininkų, iš pradžių džiūgavo dėl šio konflikto, manydamas, kad jis amerikiečiams suteikia neprilygstamų galimybių ir kompensuoja Kinijos „praradimą“. Bet 1950 metų gegužės pabaigoje, likus mėnesiui iki Korėjos karo pradžios, G. Kennanui padėtis Balkanuose atrodė grėsmingesnė: diplomatas nujautė galimą sovietų invaziją. 1950 birželio 29 dieną, praėjus 4 dienoms po invazijos į Pietų Korėją, Nacionalinės saugumo tarybos „grėsmingiausių taškų“ pirmoje pozicijoje buvo įrašyta ne Pietų Korėja, o Jugoslavija. Tuo tarpu Maskvos propaganda Tito vadino Belgrado Syngmanu Rhee (anuometinis P. Korėjos prezidentas), tokiu būdu dar labiau didindama įtampą.

G. Kennanas netrukus padarė išvadą, kad invazija į Jugoslaviją būtų tik Trečiojo pasaulinio karo preliudija. Todėl amerikiečiai ėmėsi veiksmų.

Nedelsiant buvo paleistas galingas karinės pagalbos planas. Per metus nuo Korėjos karo pradžios amerikiečiai jugoslavams suteikė karinės pagalbos, įvertintos 77,5 mln. JAV dolerių (perskaičiavus į 2015 metų vertę – 766 mln. dolerių). Iki dešimtmečio vidurio karinės pagalbos jugoslavams bendra vertė pasiekė pusę milijardo dolerių.

Dosni amerikiečių pagalba jugoslavams buvo ir netikėta, ir ironiška: iki konflikto su Stalinu, radikalus Belgrado režimas žiniasklaidoje buvo vadinamas „sovietų satelitu Nr. 1“, o amerikiečių santykiai su šia valstybe buvo labai įtempti: ginčytinoje Triesto teritorijoje, anuomet okupuotoje britų ir amerikiečių, Tito pajėgos 1946 metais numušė amerikiečių lėktuvą – žuvo 25 žmonės.

Tuo tarpu 1951 rugsėjį JAV žvalgyba Jugoslaviją vertino kaip vertingą de facto sąjungininką ir antisovietine tvirtove. CŽV 24 mėnesių prognozėje Jugoslavija buvo rašoma į vieną gretą su NATO sąjungininkais – Italija, Graikija ir Turkija. Ir ši šalis buvo netgi vertinama kaip „labai rimtas NATO galios sustiprinimas“ hipotetinio karo su SSRS atveju. Prognozėje taip pat buvo nurodoma, kad, sprendžiant pagal sovietų „lokalinę agresiją“ ši šalis gali nuspręsti veikti artimiausiu metu.

NATO vertinimu, Jugoslavija atliko skydo vaidmenį pažeidžiamoms Graikijai ir Italijai. Vienas iš esminių vakarų gynybos komponentų buvo Liublianos tarpeklis, o 1952 metų viduryje Belgradas paskelbė, kad šį tarpeklį gins keturiais kariuomenės korpusais, 12 divizijų – iš viso daugiau nei trečdaliu visos Jugoslavijos kariuomenės.

Nepaisant dosnios karinės paramos Jugoslavijai programos, būgštavimai dėl invazijos ir galimo konflikto eskalavimo tik didėjo. 1951 metų vasarį britų kariuomenės štabas paskelbė, kad Sovietų sąjungos invazija į Jugoslaviją sukeltų pasaulinį karą. Vašingtonas antrino: Stalino agresiją prieš Jugoslaviją „galėtų tapti preliudu pasauliniam karui“. NATO susirūpinimą dėl „Antrąja Korėja“ pakrikštytos Jugoslavijos tik didino bendras suvokimas, kad tai nebūtų lokalizuotas konfliktas.

Beveik neabejotina, kad dėl NATO sausumos pajėgų santykinio silpnumo lyginant su sovietine puse, būtų panaudotas ir branduolinis ginklas. Praėjus kelioms savaitėms po invazijos į Pietų Korėją Vašingtonas pripažino, kad dėl konvencinių pajėgų stokos Jugoslavija nuo sovietų atakos tikriausiai būtų ginama branduoliniu ginklu. „Veiksmų laisvė panaudoti atominį ginklą panaudoti lokaliniuose ginkluose, jeigu to reikalautų situacija“ buvo amerikiečių prerogatyva ir NATO strateginė logika, susijusi su Jugoslavijos gynyba.

O sausumos pajėgų balansas Balkanuose keitėsi tik Jugoslavijos nenaudai. 1951 pradžioje, neskaitant Sovietų sąjungos garnizonų, Vengrija, Rumunija ir Bulgarija turėjo daugiau nei dvigubai gausesnes už Tito pajėgas. Bet koks NATO pagalbos Jugoslavijai planas atakos atveju galėjo būti realizuojamas tik panaudojant atominį ginklą.

Bet visų šalių, nenorėjusių karo, palengvėjimui, sovietai taip ir nesiryžo pulti. 1950 birželio 25 dieną prasidėjo invazija į Pietų Korėją. Vengrijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje karo propaganda ir planavimas tik sustiprėjo. Generolui B. Kiraly pasirodė, kad veiksmai Korėjoje yra koordinuoti su puolimu prieš Tito: „Ši koordinacija rodė, kad yra tiesioginis ryšys tarp Korėjos agresijos laiko pasirinkimo ir pasiruošimo karui su Jugoslavija pabaigos“.

Tačiau netikėtai ryžtingas Vašingtono atsakas į Šiaurės Korėjos agresiją sovietus suglumino: jeigu amerikiečiai, norėdami išgelbėti Pietų Korėją, gali nedelsiant dislokuoti dvi divizijas, o per karo eigą iš viso šešias, tai ką jie galėtų padaryti, kad apgintų strategiškai svarbų Tito?

Bet, nepaisant karo rytuose, sovietų karinis planavimas vakaruose nesiliovė. 1951 metų sausį Vengrijoje vyko milžiniški kariniai manevrai, kuriuose dalyvavo 80 000 karių, modeliavusių invaziją į Jugoslaviją. Šiose pratybose, kurias galima būtų pavadinti Jugoslavijos užgrobimo repeticija, antrojo Jugoslavijos gynybos ešeloną sudarė NATO kariuomenė. Kitaip tariant, Stalinas buvo pasirengęs ir tiesioginei karinei konfrontacijai su NATO.

Branduolinį ginklą pasigaminusiai Sovietų sąjungai vakarų karinė galia nebebuvo baisi. Bet 1951 metų pratybos buvo pats aukščiausias karo, kuris taip ir neprasidėjo, įtampos taškas. Matant, kaip amerikiečiai gina Korėją, Stalino pasiryžimas rizikuoti pasauliniu karu (ir veikiausiai branduoliniu) blėso, o plataus masto invazijos planai buvo sukišti giliai į spintas. B. Kiraly, stebėjęs veiksmus aukščiausiame lygyje, sakė, kad amerikiečių vykdoma P. Korėjos gynyba „nukirpo Stalino projekto želmenį“.

Bet Stalino bandymai atsikratyti Tito toli gražu nesibaigė. Ir toliau buvo rezgami nužudymo planai – ypač po gėdingo SSRS pralaimėjimo Jugoslavijai 1952 metų Olimpinių žaidynių futbolo rungtyje. Aukso medalius parsivežti ketinusiai sovietų rinktinei tai buvo toks baisus smūgis, kad apie jos eliminavimą iš žaidynių buvo pranešta tik po metų, mirus Stalinui. O vyriausieji sovietų sporto funkcionieriai nedelsiant prarado savo postus už tai, kad „užtraukė gėdą sau, visai šaliai ir visiems dėl taikos dirbantiems žmonėms“.

Paskutinio nužudymo plano herojus buvo į Jugoslaviją jau infiltruotas Lietuvos karaimas Josifas Grigulevičius, žinomas Makso slapyvardžiu. Tas pats J. Grigulevičius dalyvavo ir pirmame nesėkmingame pasikėsinime prieš Trockį. O pastarasis planas, kuriam J. Grigulevičius pasisiūlė savanoriškai, buvo labai jau fantastiškas ir nerealus: agentas ketino Tito nužudyti arba užkrėsdamas jį maru, arba nunuodydamas dujomis. „Tai buvo vaikiška ir naivu“, – savo prisiminimuose rašė sovietinio MGB „šlapių reikalų“ aukščiausio lygio ekspertas Pavelas Sudoplatovas. Planas taip ir nebuvo pradėtas vykdyti. Vėlų 1953 m. kovo 1 d. vakarą MGB Stalinui nusiuntė ataskaitą, kad Maksas kol kas taip ir neišvyko į Belgradą. Visai gali būti, kad tai buvo paskutinė Stalino skaityta ataskaita: kovo 2 d. paryčiais jį ištiko mirtinas insultas. Pasiryžimas sunaikinti Tito Stalinui neišblėso iki paskutinio atodūsio.

Nikita Chruščiovas taikosi su Josipu Brozu Tito
Foto: Vida Press

O Stalinui mirus santykiai tarp Belgrado ir Maskvos pradėjo palengva gerėti. 1955 metų kovą, kai Chruščiovas apsilankė Belgrade, properša, atsiradusi tarp Jugoslavijos ir Sovietų sąjungos, sumažėjo, nors Tito iki pat mirties atsisakė Jugoslaviją prijungti prie sovietinio bloko karinių, politinių ir ekonominių struktūrų. Taigi, properša, nors jau ir nebe mirtinai grėsminga, liko. Ir, grynai iš strateginės būtinybės, iki pat valstybės suirimo Jugoslavija buvo vertinama kaip neoficiali NATO narė.

Iki pat Tito mirties 1980 metais Jugoslavija rimtai vertino sovietų karinę grėsmę, nors per tą laiką rimtą susirūpinimą Tito sukėlė tik Sovietų sąjungos invazija į Čekoslovakiją 1968 metais – kurioje taip pat galima būtų įžvelgti tam tikrų paralelių su Jugoslavija.

Dar ilgą laiką po Stalino pralaimėjimo šnipų kare prieš Tito, Belgrado slaptoji policija nesiliovė kovoti prieš sovietų šnipinėjimą ir ardomąją veiklą, pasireiškiančią antivalstybiniais sentimentais – pavyzdžiui, Kroatijos nacionalizmu. Ir ne be reikalo.

Taigi, „Cryptologic Quarterly“ tekste daroma išvada, kad amerikiečių intervencija Pietų Korėjoje 1950 metais išsaugojo ne tik Pietų Korėjos laisvę, bet ir galbūt apsaugojo visą planetą nuo atominio holokausto.