Kai antroje filmo dalyje „DeLorean“ su Doku (vaid. Christopheris Lloydas) ir Marčiu (vaid. Michaelas J. Foxas) keliavo į ateitį, modifikuotame automobilio valdymo skydelyje, kur nurodoma kelionės kryptis laike, švietė tokia data ir laikas: 2015 10 21 01:21.

Tai kaip gi iš 1989 metų perspektyvos, kai buvo sukurtas šis filmas, atrodė 2015 metų spalis? Kurios iš šių filmo kūrėjų vizijų išsipildė, o kurios – ne?

Pradėkime nuo skraidančių automobilių. Kuoktelėjusio mokslininko Doko skraidantis „DeLorean“ ateityje buvo tikrai ne vienintelis toks – jiems buvo netgi sukurtos ir švieselėmis sužymėtos eismo juostos ore. Ir netgi transporto spūstys tokiuose keliuose pasitaikydavo!

Kaip yra iš tikrųjų? Šią fantastų prognozę bent jau kol kas galima lengvai nurašyti kaip neišsipildžiusią. Keletas bandymų sukurti automobilį, galintį dar ir skraidyti buvo, tačiau visi jie – nepakankamai praktiški ir nepakankamai saugūs, kad kas nors juos naudotų kasdieninėms kelionėms. Perspektyviausi skraidančių automobilių rinkos pionieriai, panašu, būtų bendrovė „Terrafugia“:

Taigi, nors iš darbo į namus neskraidome ir vaikų į mokyklas neskraidiname, galime pasidžiaugti bent jau šiokiu tokiu paguodos prizu –jau dabar vyksta aktyvūs autonominio automobilio valdymo bandymai – visi didieji automobilių gamintojai, kurių priešakyje yra ambicingieji ir inovatyvieji „Google“, bando savo automobilius, kurie sugeba saugiai važiuoti ir be vairuotojo pagalbos.

Kita filmo prognozė – savaime užsivarstantys bateliai:

Šiuo atveju realybė vėl gerokai skiriasi nuo filmo scenaristų fantazijos. Bet visai gali būti, kad būtent šios įsimintinos dienos proga „Nike“ pristatys batus iš ateities! Pagrindo tokiems įtarimams teikia metų pradžioje „Nike“ duotas pažadas tokius batus pasiūlyti. Ir kokia gi data galėtų būti tinkamesnė šiam pristatymui?

Kintamo dydžio drabužiai – dar viena filmo scenaristų fantazija, kuri, deja, taip ir liko tik filmuose. Nebent kintamu dydžiu vadintume drabužių susitraukimą arba išsitampymą skalbimo metu... Ta „technologija“ jau seniai išvystyta. Tik jos suvaldyti nemokame. O apie greitojo džiovinimo režimą be tam skirtos džiovyklės taip pat galima tik pasvajoti.

Holograminių reklamų tokiu pavidalu, kokiu jį rodė „Atgal į ateitį“ taip pat dar neturime, bet už tai jau beveik turime dėmesio vertų alternatyvų – papildytąją realybę ir virtualiąją realybę. Gaila tik, kad šios technologijos veikia tik tada, kai vartotojas turi specialią įrangą.

Robotizuota automobilio diagnostika ir remontas tiesiai degalinėje? Apie tai kol kas galima tik pasvajoti.

Turbūt daugiausiai dėmesio sulaukęs „Atgal į ateitį“ pramanas – tai levituojančios riedlentės arba skraidlentės. Jau kelis metus nerimsta bandymai pagaminti tokį aparatą, kuris sugebėtų sklęsti virš žemės išlaikydamas žmogaus svorį. Ir galima pasidžiaugti, kad šiokia tokia pažanga pasiekta – net dviejų nepriklausomų grupių. Bet tai toli gražu nereiškia, kad kurios nors iš jų gaminys yra tinkamas praktiniam naudojimui taip, kaip tai darė Martis.

Viešai aprašytų bandymų sukurti realiai veikiančią levituojančią riedlentę buvo bent trys. Tiesa, pirmąjį galima būtų tik sąlyginai vadinti riedlentės kūrimu – tai buvo ne inžinierių, o vaizdo įrašų montuotojų ir specialiųjų efektų meistrų šedevras, kuris iš tiesų skrido tik „Youtube“, bet ne realiame pasaulyje.

Antrojo bandymo autoriai buvo inžinieriai iš JAV Gregas ir Jill Hendersonai. Deja, šio prototipo trūkumų kiekis yra didžiulis: visų pirma, pati riedlentė, kuriai reikalingi itin talpūs akumuliatoriai, buvo sunki. Antra, net ir tokių milžiniškų ir sunkių akumuliatorių pakanka vos kelioms minutėms pramogavimo. Ir trečia – ji gali levituoti tik virš elektrai laidaus ne feromagnetinio paviršiaus.

Trečiasis ir sėkmingiausias (na, bent jau tikras ir estetiškai neprastai atrodantis) projektas buvo sumanytas ir įgyvendintas automobilių gamintojų „Lexus“ gamintojų. Ir nors jie nesugebėjo apeiti fundamentalaus reikalavimo – specialaus paviršiaus (šiuo atveju - magnetų), kuris sugeba sukurti riedlentę atstumiančią jėgą, bent jau sugalvotas būdas išvengti sunkių akumuliatorių naudojimo – inžinieriai į pačią riedlentę sumontavo azotu aušinamos superlaidžios medžiagos blokus.

Dar keletą technologinių stebuklų lietuvių kilmės režisierius Robertas Zemeckis pademonstravo McFly'y namuose. Pirmasis – tai spynų atrakinimas pirštų atspaudais. Ir šiuo atveju galima drąsiai pasakyti: technologija egzistuojanti ir įgyvendinta, tik ne tokiu pavidalu, kaip filme rodoma. Pirštų atspaudai jau kurį laiką naudojami kaip raktas išmaniesiems telefonams, kompiuteriams atrakinti. O įeigos kontrolei ši atpažinimo priemonė taikoma tik retais, ypatingo saugumo reikalaujančiais atvejais.

Itin tiksliai filmo kūrėjai atspėjo ir didelės įstrižainės plokščiaekranių televizorių atsiradimą, kurie dar ir valdomi balsu. Neaišku, kokia buvo režisieriaus užmačia, bet filme buvo pavaizduotas ir projektoriaus panaudojimas televizijai rodyti (kas nėra taip jau neįprasta) – tikėtina, kad režisierius norėjo pavaizduoti ne projektoriaus, o lanksčiųjų ekranų technologiją. Nors ir šioji, panašu, jau ne už klanų – kai kurios technologijų bendrovės jau dabar gamina šiek tiek besilankstančius ekranus, nors labai tikėtina, kad ateinančių metų pradžioje LG pristatys ir į vamzdelį susukamą 55 colių įstrižainės televizoriaus ekraną.

Kalbant apie ekranus verta paminėti ir balso skambučius: tikrai taip, visai kaip filme šiais laikais galima paskambint ne tik laikant telefoną prie ausies, bet ir ekrane matant savo pašnekovo veidą.

Filme parodyta ir šiokia tokia paralelė išmaniesiems telefonams – sunkiai suvaldomi McFly'ų šeimos vaikai prie vakarienės stalo sėdi ant galvos užsimaukšlinę akinius, kuriais gali priimti ir skambučius – jei ir ne fizinės realizacijos, tai bent jau poveikio gyvam bendravimui supratimu tai yra artimi išradimai.

Bet štai kur R. Zemeckis visiškai ir beviltiškai suklydo: maisto pramonė neišmoko gaminti nieko panašaus į „rehidratuojamas picas“, kurios specialiame aparate per kelias sekundes sudrėkinamos taip, kad iš sausainio dydžio pavirsta į šeimą išmaitinti galintį patiekalą. Gali būti, kad niekada ir neišmoks, o jeigu teoriškai tą ir sugebės – atsiras būrys „natūralaus maisto“ šalininkų, kurie sakys, kad rehidratuojamas maistas gali sukelti vėžį, autizmą ir rinkinį kitokių ligų.

Be to, ir šunų vedžiojimo kol kas niekas nepatiki dronams. Nors mintis kai kurių inžinierių galvose jau kirba. Ir šiokių tokių bandymų tai įgyvendinti esama. Bet tikriausiai naudos iš tų bandymų nebus tol, kol dronai neišmoks surinkti šunų paliekamo turto...

Kita vertus, mūsų dabartyje išradimų yra tiek ir tokių, kad veikiausiai R. Zemeckis galėtų sukurti ir ketvirtą „Atgal į ateitį“ dalį, kurioje Docas ir Martis nutiestų dar vieną alternatyvią laiko tėkmės liniją, kurioje Steve'ui Jobsui jie paaiškintų, kaip turi atrodyti telefonas, Vintonui Cerfui ir Jimui Bernersui-Lee papasakotų, kaip turi veikti internetas, o Elonui Muskui atskleistų paslaptį apie tai, kaip reikėtų kurti elektromobilius ir kosmines raketas.