Kai kurie į radikalumą linkę žmonės šiuos „abejojančiuosius dėl vakcinų“, neskirdami jų „atspalvių“, priskiria vienai ir tai pačiai „anti-vaxerių“ stovyklai (terminas sugalvotas JAV), kuri kelia grėsmę visai žmonijai. Tačiau vaikų neskiepijantys žmonės nėra visiškai vieninga minia bepročių tėvelių, kurie bijo būtų ir nebūtų nuodų, esančių skiepuose bei nori, kad jų vaikas natūraliai persirgtų vėjaraupiais.

Egzistuoja aibė priežasčių, dėl kurių žmonės nenori skiepyti vaikų, o naujas Rutgers universiteto (JAV), Erfurto universiteto ir Aacheno universiteto (abu Vokietijoje) mokslininkų tyrimas, publikuotas leidinyje „Policy Insights from the Behavioral and Brain Sciences“, abejojančiųjų dėl vakcinų psichologiją išskaido į keturias skirtingas grupes – manoma, kad taikant atitinkamas strategijas, visų šių grupių atstovus būtų galima paskatinti persigalvoti.

Ramieji. Šie žmonės gyvena vietovėse, kur beveik ar visai nepasitaiko atvejų ligų, nuo kurių galima apsisaugoti skiepais, todėl šių ligų grėsmės jie nemato. „Ramieji žmonės pasyviai ignoruoja vakcinavimus, o ne aktyviai nusprendžia jų atsisakyti“, rašoma straipsnyje, kuris pateikia vienos tokios „ramiosios“ motinos – Ramiosios Kotrynos – minčių eigą: „Tymais daugiau niekas nebeserga“. Todėl ji nusprendžia vaiko į ligoninę šį mėnesį nevežti. Gal kitą mėnesį ir nuveš. O gal ir nenuveš.

Neprieinamieji. Kai kuriems žmonėms vakcinavimo procedūra nėra tokia paprasta, kaip dešimt minučių pavažiuoti iki poliklinikos ir nemokamai gauti skiepo dozę. Būna tokių žmonių, kurie gyvena retai apgyvendintose vietovėse, be jokių arti esančių sveikatos priežiūros įstaigų. Arba jie gali neturėti sveikatos draudimo. Gali būti, kad bendravimui su medikais trukdo kalbos barjeras. Neretai, kai vakcinavimosi procedūra kelia daug problemų, pačių sprendimą priimančių tėvų požiūris į skiepijimą nėra labai neigiamas. Bet ir ne per daugiausiai teigiamas. Kitaip tariant, jiems skiepijimasis nėra pakankamai svarbus, kar reikėtų verstis per galvą. Neprieinamasis Jonas gyvena kaime, iš kurio iki gydytojo reikėtų važiuoti pusantros valandos, o ir už skiepus mokėti tektų iš savo kišenės, nes jis nėra apsidraudęs. Todėl Jonas nemato svarbios priežasties kur nors važiuoti – jo sūnus šiuo metu yra visiškai sveikas.

Skaičiuotojai. „Jie aktyviai ieško ir įvertina daug informacijos apie vakcinų privalumus bei trūkumus. Jeigu išvengiamos infekcijos rizika suvokiama kaip mažesnė nei vakcinavimo rizika, bus priimtas sprendimas nesiskiepyti. O tai gali reikšti, kad paciento šeima gyvena „su zuikio bilietu“ - savanaudiškai ir racionaliai priimamas sprendimas nesiskiepyti, nes skiepijasi visi kiti, todėl infekcijos išplitimo visuomenėje rizika yra maža“, – rašoma mokslininkų išvadose. Skaičiuotojas Karolis yra apsišvietęs žmogus ir žino, kas yra bandos imunitetas. Po dukros gimimo jis valandų valandas skaitė įvairiausius straipsnius apie skiepų naudą ir grėsmę. Ir nors jis mano, kad skiepai tikriausiai nėra kenksmingi, jam teko sutikti pakankamai daug žmonių, kurie saugumu abejoja – todėl abejoti pradeda ir Karolis. O kadangi jo internete surinktos žinios sako, jog kol dauguma aplinkinių skiepijasi, tol bendruomenėje infekcija plisti neturėtų, jis mano, kad nėra tikslo kelti kad ir menkiausios rizikos dukrai, kai galima priimti „saugų“ sprendimą – nedaryti nieko ir tikėtis, kad dukrą nuo infekcijų apsaugos kaimynų skiepai.

Nepatiklieji. Tai yra klasikiniai „anti-vaxeriai“, susilaukiantys daugiausiai žiniasklaidos dėmesio ir sukuriantys visų savo vaikų neskiepijančių žmonių įvaizdį. Jie netiki, kad vakcinos yra saugios, nepasitiki sveikatos sistema arba savo gydytojais, kurie tvirtina, kad skiepai yra saugūs. Arba jie nepasitiki žmonėmis, kurie vykdo vakcinavimo skatinimo politiką. Kol skaičiuotojai ir ramieji į vakcinavimo procedūrą žiūri gana abejingai, nepatiklieji ją vertina aiškiai neigiamai. Nepatiklioji Uršulė susirūpinusi. Draugas jai papasakojo, kad pažįsta šeimą, kurioje vaikui netrukus po skiepų buvo diagnozuotas autizmas. Ir nors medikai vienbalsiai aiškina, kad jokio ryšio tarp skiepų ir autizmo nėra, Uršulė medikais nepasitiki, mano, kad jie nepakankamai rimtai ir asmeniškai vertina konkrečiai jos situaciją. Jos draugas pasidalina pasvarstymu, kad ketina savo vaikų neskiepyti, todėl ir Uršulė pradeda svarstyti, kad ir jai to daryti nereikėtų.

„Iškėlėme idėja, kad skirtingi vaikų neskiepijančių žmonių tipai turi skirtingus „aktyvius lemiančiuosius veiksnius“, nuo kurių priklauso jų sprendimai. Be to, siūlome idėją, kad intervencijos būtų taikomos atsižvelgiant į šiuos skirtumus“, – sakė mokslininkai.

Pavyzdžiui, jų teigimu, Neprieinamąjį Joną į gydytojo kabinetą galima būtų atvilioti padidinant skiepijimo procedūros prieinamumą. Kampanija, kuri išaiškina neskiepijimo grėsmes ir skiepijimo naudą, galėtų pakeisti Skaičiuotojo Karolio nuomonę ir išjudinti Ramiąją Kotryną iš patogumo zonos. Be to, Skaičiuotojas Karolis gali aiškiai pastebėti finansinį motyvą skiepytis.

Tuo tarpu Nepatiklioji Uršulė yra sunkiausiai prieinamas neskiepijančių tėvų tipas – tikriausiai dėl to tokie tėvai susilaukia ir daugiausiai neigiamo žiniasklaidos dėmesio. Jeigu viešosios sveikatos informacinė kampanija parodytų, kad skiepyti vaikus yra normalu ir gerai, Ramioji Kotryna savo vaiką pas gydytoją gal ir nuvestų. Tuo tarpu Nepatiklioji Uršulė, nepasitikinti visa sveikatos priežiūros sistemą, gali kaip tik dar tvirčiau apsispręsti, kad skiepyti vaikų negalima. „Jeigu bus sudaroma nuomonė, kad vakcinavimas yra normalu arba bus imamasi kokių nors vertimo skiepyti vaikus veiksmų, reakcija bus priešinga – diegamai normai bus aktyviai ir sąmoningai priešinamasi“, – rašoma išvadose. Vienintelis mokslininkų siūlomas priešnuodis nuo Nepatikliųjų Uršulių – tai „skiepijimo mitų išaiškinimas“. Deja, tyrimais jau parodyta, kad mitų išaiškinimas neveikia – netgi jei nepatiklieji žmonės informaciją įsisavina, tikimybė, kad jie paskiepys savo vaikus, nuo to nė kiek nepadidėja.

Kadangi Nepatikliosios Uršulės nuomonę pakeisti taip sunku, mokslininkai siūlo visą visuomenės sveikatos aparato dėmesį nukreipti į kitus tris žmonių tipus – taip būtų efektyviau. „Yra daugybė intervencijos būdų, kurie būtų efektyvūs pakeičiant Ramiųjų, Neprieinamųjų ir Skaičiuotojų nuomonę, bet tik vienas būdas, kuris gali paveikti tuos, kuriems stinga pasitikėjimo. Dėl to visas pastangas reikia sutelkti į ramiųjų motyvavimą, kliūčių šalinimą neprieinamiesiems ir naudos bei rizikos pusiausvyros keitimą skaičuotojams. Tokia strategija turėtų būti perspektyvesnė, ekonomiškesnė ir efektyvesnė, nei bandymas įtikinti tuos, kurie nepasitiki skiepijimu“.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (664)