Vanduo, kuriame potencialiai egzistuoja gyvybė, sunkiasi nuo šlaitų ir kaupiasi pusiaujo kalvų bei kraterių papėdėse. Šios išskirtinės Marso vietovės gali būti kol kas tinkamiausios vietos ieškoti nežemiškos gyvybės Saulės sistemoje. Tačiau atrasti gyvybę paprasta nebus.

Motyvacija siųsti pilotuojamą misiją, kurios pagrindinė užduotis būtų ištyrinėti potencialiai gyvenamus Marso regionus po vakarykščio NASA pranešimo labai sustiprės. Tačiau naujos JAV Nacionalinės mokslų akademijos ir Europos mokslo fondo ataskaitos autoriai tvirtina, kad mes tokiai misijai dar nesame pasirengę.

Nepasirengę ne dėl to, kad raketos nepatikimos, ne dėl to, kad kosmoso tyrimams skirti biudžetai turi tendenciją mažėti ir ne dėl to, kad šiuolaikinę visuomenę kosmosas menkai tedomina – šie argumentai yra nenauji ir visiems puikiai žinomi. Svarbiausias šio nepasirengimo dėmuo yra Žemės gyvybė. Tiksliau, Žemės mikroorganizmų gyvybingumas. Ir galimas Marso gyvybės nepasirengimas konkurencijai su atėjūnais.

Ataskaitos autorių teigimu, lengviausia gyvybę Marse aptikti ją atsivežus iš Žemės – mokslinių tyrimų įrangos užteršimas Žemės mikrobais gali pakenkti pastangoms surasti vietinę, Marso gyvybę. Būtinybė apsaugoti galimai egzistuojančią Marso biosferą nuo biologinės taršos iš Žemės „neleistų žmonėms leistis ar vykti“ į regionus, kuriuose galimai egzistuoja Marso gyvybė.

Tiesa, pastarasis argumentas taip pat nėra visiškai naujas, tačiau toks formalus grėsmės pripažinimas labai autoritetingoje studijoje – retenybė. NASA pilotuojamas misijas į Marsą ketina vykdyti jau ketvirtame šio amžiaus dešimtmetyje, todėl amerikiečiai neturėtų trykšti noru viešai aiškinti apie skirtingų planetų gyvybių tarpusavio konkurencijos grėsmę, nepaisant to, kad NASA aktyviai ieško būdų šią problemą išspręsti.

Istoriškai Marso kontekste „planetų apsaugos“ klausimas daugiausiai buvo siejamas su Raudonosios planetos tyrimais, vykdomais zondų. Mat net ir robotai, techninė įranga, kuri prieš paruošimą skrydžiui gali būti plaunama agresyviais chemikalais ir švitinama intensyviais visą gyvybę naikinančiais spinduliais, gali tapti prieglobsčiu landiems ir gyvybingiems mikrobams, kurie galbūt jau dabar ropinėja po Marsą.

Kad ir kokių griežtų sterilumo priemonių būtų imamasi, specialiosiose zondų ruošimo skrydžiams į kitas planetas laboratorijose, kurios turėtų būti sterilios, kartkartėmis pasitaiko mikrobų. „Apollo“ programos astronautai Mėnulyje netgi rado gyvų bakterijų, kurios į Žemės palydovą atkeliavo visiškame vakuume, robotinio zondo „Surveyor 3“ viduje. O zondas iki jo ištyrimo Mėnulyje dirbo jau 2,5 metų. Taigi, jeigu Žemės mikrobai išgyvena ir kosmoso vakuume, tai ko gi jiems nesuklestėti šiek tiek labiau gyvybei palankiame Marse?

1967 metais pasirašyta Jungtinių tautų Kosmoso sutartis draudžia kitų pasaulių „žalingą užteršimą“ Žemės biologiniais organizmai, o tarptautinė organizacija, pavadinta COSPAR (COmmittee on SPAce Research) sudarinėja JAV, Europai, Rusijai ir kitiems sutarties signatarams skirtus darbo kitose planetose protokolus. 2002 metais COSPAR kai kurias Marso sritis priskyrė „Ypatingiems regionams“, kuriuose yra pakankamai šilta ir drėgna, kad galimai egzistuotų marsietiškos gyvybės formos. Arba galėtų įsitvirtinti mažieji atvykėliai iš Žemės.

Kadangi mūsų žinios apie Marso aplinką ir fundamentalias Žemės biologijos galimybių ribas sparčiai plečiasi, „Ypatingųjų regionų“ tikslus apibrėžimas yra kintantis ir oficialiai atnaujinamas kas dvejus metus. Pastaroji ataskaita, publikuota praėjusią savaitę, rekomenduoja 2014 metų COSPAR „Ypatingųjų regionų“ apibrėžimą koreguoti remiantis NASA Marso tyrimų programos analizės grupės duomenimis.

Kuo akyliau mokslininkai žvelgia į Marsą, tuo daugiau jie atranda „Ypatingųjų regionų“. Jų prisėta ties pusiauju ir vidutinėse platumose, erozijos išgraužtuose grioviuose ir ant stačių uolėtų kalnų bei kraterių šlaitų, kuriais, kaip tvirtinama „Nature Geoscience“ rugsėjo 28 dienos publikacijoje, Marso vasaromis teka druskų prisotintas vanduo. Ypatingieji regionai gali būti ir olose, ir po ašigalių ledo kepurėmis, ir seisminio ar vulkaninio aktyvumo geoterminėse versmėse. Jau 5 metrų gylyje po paviršiumi, kur gruntinis vanduo gali egzistuoti ledo pavidalu, „Ypatingiesiems regionams“ gali būti priskirti milžiniški Marso plotai, tik ir telaukiantys, kol šviežias smūginis krateris ar besileidžiančios raketos stabdymo varikliai juos pavers svetingu skysto vandens rojumi Žemės mikrobams.

Naujojoje ataskaitoje nurodoma, kad „Ypatingieji regionai“ turėtų egzistuoti ir ties kol kas neatrastomis Marso metano versmėmis. Žemėje metaną daugiausiai generuoja mikrobai, tačiau aptinkami metano kiekiai Žemėje randasi ir iš negyvųjų šaltinių. Tiesa, su gyvybe nesusijusiems metano sintezės būdams taip pat būtinas skystas vanduo.

Tačiau norint tikrai pasakyti, ar bent kuris iš šių formaliai „Ypatingųjų regionų“ iš tiesų yra ypatingas, veikiausiai reikėtų juos aplankyti – o dabartiniai protokolai šią užduotį smarkiai apsunkina. Kad kosminis aparatas galėtų apsilankyti „Ypatingajame regione“, jis turi būti visiškai ar bent dalinai sterilizuotas laikantis griežtų taisyklių, kurios gali net keliais metais pailginti ir milijonais pabranginti pasirengimą misijai. Ir netgi tokios griežtos bei brangios apsaugos priemonės gali neužtikrinti, kad Marse nebus pasėta Žemės gyvybė – šiuolaikiniai metodai nepakankami idealiam kosminio aparato išvalymui nuo mikrobų ir niekas tiksliai nežino, kokios yra minimalios sąlygos, pakankamos, kad Žemės bakterijos Marse „įsteigtų“ gyvybingas kolonijas.

Pirmosios ir kol kas vienintelės NASA misijos, kurių pagrindinis tikslas – gyvybės paieška Marse, buvo „Viking“ zondai, Raudonojoje planetoje nusileidę 1976 metais. Visų kitų vėlesnių misijų pagrindinė užduotis buvo ne dabartinės gyvybės, o kadaise egzistavusios gyvybės pėdsakų paieška. O jeigu net robotų negalima be baimės leisti į „Ypatinguosius regionus“, tai ką bekalbėti apie nesterilizuojamus mikrobų maišus – žmones?

Jeigu astronautams bus leidžiama lankytis tik nesvetinguose Marso regionuose, kaip NASA galėtų pateisinti šimtus milijardų dolerių, kurie bus išleisti žmonių skraidinimui į Marsą? Jeigu žmonių įgula nusileis vietoje, kuri biologiniu požiūriu bus pripažinta neperspektyvia, o atras tinkamas gyvybei sąlygas ar netgi gyvybės pėdsakus, ką jie turėtų daryti? Nedelsiant persikelti dirbti į kitą vietą? O gal kuo skubiausiai susipakuoti lagaminus ir patraukti atgal į Žemę?

Šie ir daugybė kitų iki šiol neatsakytų klausimų iš įvairiausių pusių parodo, kad didžiausias žmonijos tikslas – rasti gyvybę kitose planetose – galėtų būti ir pats didžiausias jos košmaras. Šie klausimai geriau nei bet kas kitas parodo, kad NASA, bandydama išsiaiškinti, kokia yra gyvybės Marse egzistavimo tikimybė, yra priversta sąmoningai vengti vietų, kur tą gyvybę surasti būtų lengviausia.

Garsusis mokslininkas Carlas Saganas kadaise svarstė, kad jeigu kada nors ir pavyks atrasti gyvybę Marse, „Marsas juk priklauso marsiečiams, net jei jie yra tik mikrobai“. Taigi, gyvybės atradimo atveju Marsas būtų paskelbtas šventovių šventove ir žmonėms jame lankytis būtų uždrausta visiems laikams. Bet alternatyvi perspektyva byloja, kad, nepriklausomai nuo mūsų kruopščiausių pastangų, bet kokie bandymai apsaugoti planetas yra bevaisiai ir gal netgi naivūs: ir pirmųjų į kitas planetas pasiųstų zondų mikrobinė tarša, ir galingų asteroidų iš Žemės išmušti gabalai, galėję nukeliauti į kitas planetas, galėjo jau senų seniausiai, ir netgi daugybę kartų pasėti žemiškąją gyvybę Marse – bet lygiai taip pat tikėtina, kad kiekvieną „įsibrovėlių iš Žemės“ bangą Marso mikroorganizmai sunaikindavo, nes jie buvo geriau prisitaikę gyventi savo biosferoje.

Nepaisant viso šio ataskaitos skleidžiamo neužtikrintumo, vienas jos teiginys yra labai aiškus: „Planetų apsaugos įtaka astronautų siuntimo į Marsą planams kelia labai svarbius klausimus, esančius mokslo, inžinerijos, technologijų, projektų valdymo ir viešosios politikos kryžkelėje“. NASA ir kitoms agentūroms skirta šio teiginio prasmė turėtų būti vienodai akivaizdi: kad ir kaip tai būtų neparanku, planetų apsaugos klausimas, susijęs su pilotuojamomis misijomis į Marsą yra pernelyg svarbus, kad būtų ignoruojamas, išvengiamas ar apeinamas. Pats laikas pradėti ieškoti atsakymų į šį klausimą. Kitaip žmonių misijos į Marsą geriausiu atveju taip ir neprasidės, o blogiausiu atveju – baigsis gėdingomis nesėkmėmis, kurios visiems laikams sunaikins žmonijos viltis ištyrinėti neužterštus Marso gyvybės mėginius.