Spaudos konferencijos metu pristatytas mokslinis darbas, kurį taip pat pirmadienį publikavo žurnalas „Nature Geoscience“ - jo bendraautoriai Lujendra Ojha, Mary Beth Wilhelm ir Alfredas S. McEwenas, taip pat dalyvavę NASA spaudos konferencijoje, informavo, jog spektrinės analizės duomenys patvirtina sezoninį skysto vandens tirpalų egzistavimą.
Spektrinės analizės duomenys rodo, kad didžiąją dalį Marso vandenyje ištirpusių druskų sudaro magnio chloratas, magnio perchloratas ir natrio perchloratas.
Mokslininkai numato, kad kita jų užduotis - išsiaiškinti, koks yra to vandens šaltinis – ar jis kondensuojasi iš atmosferos, ar išsiveržia iš gelmių.
Skysto vandens atradimas mokslininkams suteikia vilties rasti ir gyvybę po Marso paviršiumi, mat manoma, jog skystas vanduo yra būtina gyvybės egzistavimo sąlyga.
Marso tyrimų programos vadovas Michaelas Mayeris sakė: „Prireikė ne vieno kosminio aparato ir kelių metų darbo, kad įveiktume šią paslaptį, bet dabar žinome, kad šios šaltos, tuščios planetos paviršiuje esama skysto vandens. Panašu, kad kuo daugiau tiriame Marsą, tuo daugiau sužinome, kaip būtų galima palaikyti gyvybę ir kur ateityje rastume išteklių, reikalingų gyvybei palaikyti“.
Šiuo metu Prancūzijoje esantis pagrindinis tyrimo autorius J. Ojha, konferencijoje dalyvavęs vaizdo transliacijos pavidalu, sakė, kad jis ir kolegos jau ne vienerius metus įtarė, kad Marse vandens yra, tačiau tik visai neseniai gauti paskutiniai įrodymai, patvirtinantys jo įtarimus.
NASA mokslininkas Johnas Grunsfeldas tikisi, kad šis atradimas taps dar viena priežastimi kuo greičiau surengti pilotuojamą misiją į Marsą, rašo telegraph.co.uk.
J. Grunsfeldas svarsto, kad nors skystas vanduo būtų labai svarbus žmonių kolonijų palaikymui, tačiau jis mano, kad tos kolonijos turėtų būti arčiau ašigalių nei randama tekančio vandens pėdsakų - jis svarsto, kad tose platumose, kelių metrų gylyje būtų galima tikėtis rasti ir suledėjusio gėlo vandens.
Anot šio mokslininko, vandens atradimas anaiptol nereiškia, kad Marso kolonistai galėtų kukurūzus auginti šios planetos paviršiuje, mat pats kenksmingiausias veiksnys augalams būtų ne drėgmė ar jos nebuvimas, o labai reta atmosfera - maždaug tokia, kokia būtų ant kalno, triskart aukštesnio už Everestą. Taigi, nors Marso drėgmę suteiktų galimybę auginti augalus, tą įmanoma būtų daryti tik sandariai dengtuose, padidinto slėgio šiltnamiuose.
NASA planetų mokslo programos vadovas Jimas Greenas nesiryžo skaičiais įvertinti tikimybės, kad Marse esama gyvybės, tačiau nurodė, kad Žemėje gyvybė be vandens egzistuoti negalėtų.
A. McEweno teigimu, jų atrastasis vanduo turėtų būti nepalyginamai sūresnis nei Žemės vandenynuose. Tiesa, apie Marso vandens telkinius tikriausiai negali būti nė kalbos – mokslininkai kalba apie labai plonus vandens sluoksius.
A. McEwenas sakė: „Tikimybė, kad Marso gelmėse esama gvyybės, visada buvo labai didelė. Manau, labai tikėtina, kad ir Marso plutoje kur nors būtų galima rasti mikrobinės gyvybės.“
