Kosminės erdvės tuštuma gali atrodyti mažiausiai tikėtina vieta, kur šalių kariuomenės galėtų varžytis dėl ginčijamos teritorijos. Tačiau kosmosas nebėra tuščias. Aplink Žemės rutulį skraido maždaug 1300 aktyvių palydovų, užtikrinančių pasaulinį ryšį, palydovinę navigaciją, orų prognozes ir planetos žvalgybą. Karinėms pajėgoms, kurios naudojasi kai kuriais iš šių palydovų šiuolaikiniam karui, kosmosas yra tapęs pagrindine aukštuma, ir joje neginčijamai karaliauja Jungtinės Valstijos. Dabar, kai Kinija ir Rusija savo pačių ambicingomis karinėmis kosmoso programomis agresyviai siekia mesti iššūkį JAV dominavimui kosmose, tokios varžytuvės rizikuoja įplieksti konfliktą, kuris gali pakenkti nuo kosmoso priklausančiai visos planetos infrastruktūrai. Toks konfliktas, nors ir prasidėjęs kosmose, galėtų lengvai sukelti didelio masto karą Žemėje.
Seniai rusenančios įtampos dabar artėja virimo temperatūros link dėl kelių įvykių, įskaitant Kinijos ir Rusijos neseniai pradėtus ir tebevykdomus galimų priešpalydovinių ginklų bandymus, taip pat praėjusį mėnesį Jungtinėse Tautose (JT) žlugusias derybas, kuriomis buvo siekiama sumažinti įtampą.
Anksčiau šiais metais Kongrese kalbėjęs JAV nacionalinės žvalgybos direktorius Jamesas Clapperis atkartojo daugelio vyriausybės pareigūnų būgštavimus dėl augančio pavojaus JAV palydovams. Jis teigė, kad Kinija ir Rusija „plėtoja galimybes užkirsti prieigą per kokį nors konfliktą“, pavyzdžiui tokį, kuris galėtų kilti dėl Kinijos karinių veiksmų Pietų Kinijos jūroje ar Rusijos veiksmų Ukrainoje. J. Clapperis itin išskyrė Kiniją, kuri demonstruoja „poreikį kištis, pakenkti ir sunaikinti“ JAV palydovus. Jis turėjo galvoje virtinę Kinijos priešpalydovinių raketų bandymų, kurie vyksta nuo 2007 metų.
Egzistuoja daug būdų sugadinti ar sunaikinti palydovus, užuot provokuojančiai susprogdinus juos raketomis. Erdvėlaiviai paprasčiausiai galėtų priartėti prie palydovo ir užpurkšti jo optiką dažais, rankiniu būdu nulaužti ryšio antenas ar destabilizuoti jo orbitą. Lazeriai gali laikinai ar visam laikui sugadinti palydovo komponentus, ypač jautrius jutiklius; radijo ar mikrobangos gali sutrikdyti ar perimti signalus į antžemines stotis ir iš jų.
Reaguodama į tokias galimas grėsmes, Baracko Obamos administracija numatė per artimiausius penkerius metus JAV karinės kosmoso programos gynybinių ir puolimo galių stiprinimui skirti mažiausiai 5 mlrd. JAV dolerių. JAV taip pat mėgina šią problemą spręsti diplomatinėmis priemonėmis, nors jų sėkmė yra minimali. Liepos pabaigoje Jungtinėse Tautose dėl Rusijos, Kinijos ir dar kelių šalių - Brazilijos, Indijos, Pietų Afrikos Respublikos ir Irano - prieštaravimų įstrigo ilgai lauktos derybos dėl Europos Sąjungos parengto elgesio kodekso kosmoso programas plėtojančioms valstybėms. Ši nesėkmė diplomatinius augančios grėsmės sprendimus įstūmė į aklavietę ir veikiausiai baigsis tik vėl metų metais trunkančiais ginčais JT Generalinėje Asamblėjoje.
„Jungtinės Valstijos nenori konflikto kosminėje erdvėje, - sakė JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas ginklų kontrolei, tikrinimui ir sutarčių laikymuisi Frankas Rose`as, vadovavęs JAV diplomatinėms pastangoms užkirsti kelią kosmoso ginkluotės varžyboms. – Tačiau leiskite aiškiai pasakyti: mes ginsime savo turtą kosmose, jei būsime puolami“.
Kosminių puolimo ginklų bandymai
Karo kosmose perspektyva nėra nauja. Būgštaudamos dėl Sovietų sąjungos branduolinių ginklų, paleistų iš orbitos, Jungtinės Valstijos praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo priešpalydovinės ginkluotės bandymus. Jos net buvo išbandžiusios kosmose atomines bombas, kol 1967 metais priimta Jungtinių Tautų Kosminės erdvės sutartimi buvo uždrausti orbitiniai masinio naikinimo ginklai. Po šios sutarties viena pagrindinių Šaltojo karo krypčių tapo kosmosu paremta žvalgyba: ankstyvojo įspėjimo sistemai priklausę palydovai turėdavo įspėti apie Žemėje dislokuotus ar paleistus branduolinius ginklus. Šaltojo karo laikotarpiu Sovietų sąjunga sukūrė ir išbandė „kosmoso minas“ bei susprogti galinčius erdvėlaivius, kurie galėjo sunaikinti JAV žvalgybos palydovus, apiberdami juos šrapneliais.
Kosmoso militarizavimas apogėjų pasiekė 9-ajame dešimtmetyje, kai Reagano administracija skyrė milijardus dolerių Žvaigždžių karais pramintai Strateginės gynybos iniciatyvai, kurios tikslas buvo sukurti orbitines atsakomąsias priemones Sovietų sąjungos tarpžemyninėms balistinėms raketoms. 1985 metais JAV oro pajėgos taip pat pademonstravo savo grėsmingus pajėgumus, kai vienas naikintuvas F-15 paleido raketą, kuri žemutinėje Žemės orbitoje sunaikino vieną krentantį JAV palydovą.
Tačiau per visą šį laikotarpį neprasiveržė plačiai įsismarkavusi ginkluotės kova ar tiesioginiai konfliktai. Pasak ginklų kontrolės eksperto ir vieno iš Stimsono centro – tyrimų instituto Vašingtone – įkūrėjų Michaelo Krepono, taip buvo dėl to, kad tiek Jungtinės Valstijos, tiek Sovietų sąjunga suvokė, kokie pažeidžiami yra jų palydovai, ypač skriejantys geostacionariomis orbitomis 35 tūkst. kilometrų ir didesniame aukštyje. Tokie palydovai efektyviai kybo virš vieno taško planetoje, virsdami perinčiomis antimis. Kadangi bet kokie priešiški veiksmai prieš tokius palydovus būtų galėję virsti branduolinėmis atakomis Žemėje, abi supervalstybės apsiramino. „Nė viena iš jų nepasirašė kokios nors sutarties, kad tai padarys, - pastebi M. Kreponas. – Jos abi savarankiškai padarė išvadas, kad saugumo padėtis pablogės, jei bus atakuojami šie palydovai, nes jeigu tai padarys viena valstybė, kita atsakys tuo pačiu“.
Šiandien padėtis yra kur kas sudėtingesnė. Žemutinė ir aukštutinė Žemės orbitos yra tapusios mokslinės ir komercinės veiklos terpėmis, kuriose skraido šimtų šimtai palydovų iš maždaug 60 valstybių. Nors jų tikslai yra taikūs, kiekvienam iš jų kyla grėsmė: iš dalies dėl to, kad ne visos vis labiau augančio karinių kosmoso programų klubo narės nori žaisti pagal tas pačias taisykles. Tačiau jos ir neprivalo to daryti, nes šios taisyklės dar nėra surašytos.
Didelį pavojų taip pat kelia kosmoso šiukšlės. Palydovai kosmosu keliauja labai dideliu greičiu, todėl greičiausias ir paprasčiausias būdas sugadinti palydovą yra tiesiog paleisti į kosmosą kažką, kas pasipainiotų jo kelyje. Netgi susidūrimas su tokiu mažu ir paprastu objektu kaip marmuro uolienos gabaliukas gali apgadinti ar net visiškai sunaikinti milijardus kainuojantį palydovą. Jeigu kur nors valstybė tokiais „kinetiniais“ metodais sunaikins savo priešininkės palydovą, tai gali pridaryti dar daugiau pavojingų nuolaužų, potencialiai galinčių sukelti grandininę reakciją, kuri Žemės orbitą pavers paprasčiausiu griovimo derbiu.
2007 metais kaip tik buvo iškilusi tokia nuolaužų grėsmė, kai Kinija paleido raketą, kuri žemutinėje Žemės orbitoje sunaikino jos pačios orų palydovą. Po šio bandymo susidarė ilgalaikių šrapnelių spiečius, kuris šiuo metu sudaro beveik šeštadalį visų radarais sekamų nuolaužų orbitoje. 2008 metais panašiai pasielgė ir Jungtinės Valstijos, iš laivo paleista priešbalistine raketa numušdamos sugedusį JAV kariuomenės palydovą, kuris netrukus nukrito į atmosferą. Po šio bandymo taip pat susidarė pavojingų nuolaužų, bet mažiau. Be to, šios nuolaužos buvo trumpalaikės, nes jos pasklido kur kas mažesniame aukštyje.
Pastaruoju metu Kinija surengė daugiau eksperimentų, kuriuos ekspertai laiko papildomais antžeminių priešpalydovinių kinetinių ginklų bandymais. Nė vienas iš šių bandymų palydovų nesunaikino, bet M. Kreponas ir kiti ekspertai sako, kad taip buvo dėl to, kad Kinija specialiai siekia prašauti, o ne pataikyti, nors galutinis rezultatas yra tie patys priešiški pajėgumai. Paskutinis toks bandymas įvyko praėjusių metų liepos 23 dieną. Kinijos pareigūnai tvirtino, kad vienintelis šių bandymų tikslas yra taiki raketų gynyba ir mokslinis eksperimentavimas. Tačiau vieno bandymo metu 2013 metų gegužę viena raketa iškilo 30 tūkst. kilometrų virš Žemės, priartėdama prie saugios geostacionarių palydovų erdvės.
Tai buvo žadintuvo signalas, sako saugumo analitikas ir buvęs karinių oro pajėgų karininkas Brianas Weedenas, išstudijavęs ir padėjęs paviešinti šį Kinijos bandymą. „Prieš dešimtmečius Jungtinės Valstijos suvokė faktą, kad jos palydovai žemutinėje orbitoje gali būti lengvai numušti , - teigia B. Weedenas. – Raketai priartėjus prie geostacionarių palydovų, žmonės suprato, kad, po velnių, kažkas tikrai gali pasikėsinti į tai, ką mes ten turime“.
Ne sutapimas, kad netrukus po 2013 metų gegužės bandymo Jungtinės Valstijos išslaptino savo padėties geostacionariame kosmose stebėjimo programą (Geosynchronous Space Situational Awareness Program, GSSAP), numatančią, kad keturi palydovai stebės aukštutines Žemės orbitas ir net galės priartėti prie kitų palydovų, kad patikrintų juos iš arčiau. Pirmieji du GSSAP palydovai į orbitą buvo paleisti 2014 metų liepą.
„Tai buvo slapta programa – kažkas, kas oficialiai neegzistavo, - sako B. Weedenas. – Ji buvo išslaptinta, kad pasiųstų žinią: „Ei, jeigu jūs geostacionariame ruože ar palink jį darote kažką baugaus, mes tai galėsime matyti“. Kad kiltų grėsmė saugumui, visai nebūtina, kad į geostacionarią orbitą įsibrautų raketa su sprogmenų galvute – pavojumi jau laikomas vien paprastas prisigretinimas prie svetimo strateginio palydovo. Tai viena iš priežasčių, kodėl potencialioms JAV priešininkėms nerimą gali kelti GSSAP prisigretinimo galimybės ir JAV oro pajėgų itin manevringi robotizuoti kosminiai orlaiviai X-37B.
Rusija taip pat plėtoja savo pajėgumus priartėti, patikrinti ir potencialiai sabotuoti ar sunaikinti orbitoje skriejančius palydovus. Per pastaruosius dvejus metus ji įtraukė tris paslaptingus krovinius į eilines komercinių palydovų paleidimo misijas. Paskutinis toks kartas užfiksuotas šių metų kovą. JAV oro pajėgų radarai ir kosmoso stebėjimo mėgėjai pastebėjo, kad po to, kai buvo dislokuoti komerciniai palydovai, kiekvieną kartą nuo nešančiosios raketos nuskrisdavo papildomas mažas objektas, kuris vėliau apsisukdavo ir grįždavo atgal. Šie objektai, praminti „Kosmos – 2491“, „Kosmos – 2499“ ir „Kosmos – 2504“, gali būti tiesiog kokios nors nepavojingos programos, skirtos seniems palydovams aptarnauti, dalis, sako B. Weedenas, nors gali būti skirti ir kur kas grėsmingesniems ketinimams.
Sutartys suteikia mažai garantijų
Kinijos pareigūnai tikina, kad jų karinė veikla kosmose tėra taikūs moksliniai eksperimentai. Tuo tarpu rusai šiuo klausimu daugiausia tyli. Gali būti, kad abi šios šalys tiesiog reaguoja į tai, kas joms gali pasirodyti kaip slapta JAV potencialių kosminių ginklų plėtotė. Iš tikrųjų, JAV balistinių raketų gynybos sistemos, kosminiai lėktuvai X-37B ir net GSSAP erdvėlaivis gali būti lengvai pritaikyti karui kosmose, nors šiuo metu jais neva palaikoma taika. Rusija ir Kinija jau daugelį metų ragina priimti teisiškai įpareigojančią JT sutartį, kuri uždraustų kosminius ginklus, tačiau JAV pareigūnai ir išoriniai ekspertai ją atmeta kaip nenuoširdų ir beprasmį sumanymą.
„Rusijos ir Kinijos sutarties projektas siekia uždrausti dalykus, kuriuos jos pačios taip aktyviai plėtoja, - sako M. Kreponas. – Jis puikiai tarnauja jų interesams. Jos nori veiksmų laisvės ir bando tai pridengti šiuo pasiūlymu uždrausti kosminius ginklus“. Net jei ši sutartis būtų siūloma nuoširdžiai, „ji žlugtų, vos pasiekusi“ Kongresą, ir nebūtų jokių šansų ją ratifikuoti, teigia M. Kreponas. Galiausiai Jungtinės Valstijos taip pat trokšta veiksmų laisvės kosmose, o ten nė viena kita šalis neturi daugiau pajėgumų už JAV, taigi ir to, ką galėtų prarasti.
Pasak F. Rose`o, ši sutartis kelia tris esmines problemas. „Pirma, jos laikymosi negalima efektyviai patikrinti. Tai pripažįsta patys rusai ir kinai, - teigia jis. - Neįmanoma pastebėti apgaudinėjimo. Antra, ji visiškai tyli dėl antžeminių priešpalydovinių ginklų, pavyzdžiui tų, kuriuos Kinija išbandė 2007 metais ir 2014 metų liepą. Trečia, sutartyje neapibrėžiama, kas yra ginklas kosminėje erdvėje“.
Kaip alternatyvą šiai sutarčiai Jungtinės Valstijos palaiko Europos iniciatyvą nustatyti tinkamo elgesio „normas“, sukuriant savanorišką Tarptautinį elgesio kosminėje erdvėje kodeksą. Tai būtų pirmas žingsnis, po kurio sektų įpareigojantis susitarimas. Šio kodekso projektas, kuriam per praėjusio mėnesio diskusijas Jungtinėse Tautose pasipriešino Rusija ir Kinija, ragina kosmines programas turinčias šalis laikytis daugiau skaidrumo ir stiprinti tarpusavio pasitikėjimą, tokiu būdu propaguojant „taikų kosminės erdvės tyrinėjimą bei naudojimą“. Tai, kaip tikimasi, galėtų apsaugoti orbitą nuo dar didesnio kiekio nuolaužų ir tolesnio kosminių ginklų kūrimo. Tačiau, kaip ir Rusijos – Kinijos sutarties atveju, šiame kodekse tiksliai neapibrėžiama, kas yra „kosminis ginklas“.
Šis neaiškumas kelia problemų tokiems aukšto rango gynybos pareigūnams kaip generolas Johnas Hytenas, kuris vadovauja JAV oro pajėgų kosmoso padaliniui. „Ar kosmosu paremta mūsų stebėjimo sistema, žiūrinti į dangų ir sekanti visus objektus geostacionarių palydovų lygyje, yra ginklų sistema? - klausia jis. – Manau, kad bet kas pasaulyje pasakytų, kad ne. Tačiau ji yra manevringa, ji skrieja 17 tūkst. mylių (27 300 km) per valandą ir viduje turi jutiklį. Tai ne ginklas, gerai? Tačiau ar sutarties formuluotės uždraus mums atlikti kosmosu paremtą žvalgybą? Norėčiau tikėtis, kad ne!“
Ar karas kosmose neišvengiamas?
Jungtinių Valstijų pokyčiai suteikia Kinijai ir Rusijai daugiau priežasčių nerimauti. Kongresas spaudžia JAV nacionalinio saugumo bendruomenę daugiau dėmesio skirti ne gynybiniams, bet puolimo pajėgumams, ir net liepia, kad didžioji dalis fiskalinių 2015 metų lėšų, skirtų Pentagono Kosmoso saugumo ir gynybos programai, būtų naudojama „puolamosios kosmoso kontrolės ir aktyvios gynybos strategijoms bei pajėgumams kurti“.
„Puolamoji kosmoso kontrolė“ yra akivaizdi nuoroda į ginklus. „Aktyvios gynybos“ sąvoka yra miglotesnė ir reiškia neapibrėžtas atsakomąsias puolimo priemones, kurių būtų galima imtis užpuolimo atveju. Tai dar labiau praplečia būdus, kuriais galima greitai militarizuoti kosmosą. Jei gaunamas įspėjimas apie gresiantį pavojų, palydovas ar jo operatoriai prevenciniais tikslais gali atakuoti akinančiais lazeriais, trikdančiomis mikrobangomis, kinetiniu bombardavimu ar kitais galimais metodais.
„Tikiuosi, kad karo kosmose niekada nebus, - sako J. Hytenas. – Tai kenksminga pasauliui. Kinetiniai (priešpalydoviniai ginklai) yra siaubingi pasauliui“ dėl egzistencinių pavojų, kuriuos nuolaužos kelia visiems palydovams. „Tačiau jei karas tikrai persikeltų į kosmosą, privalome turėti puolamųjų ir gynybinių pajėgumų, kuriais galėtume atsakyti, ir Kongresas mūsų paprašė ištirti, kokie tai galėtų būti pajėgumai. Man vienintelis apribojantis veiksnys yra jokių nuolaužų. Ką bedarytum, išvenk nuolaužų“, - teigė jis.
Ryšį trikdanti technologija, pavyzdžiui, sudaro karinių oro pajėgų Kovos su ryšiais sistemos pagrindą. Tai vienintelė Jungtinių Valstijų pripažįstama palydovų puolimo technologija. „Iš esmės tai yra didžiulė antena ant priekabos , tačiau kaip ji iš tikrųjų dirba, ką ji iš tikrųjų atlieka, niekas nežino“, - pažymi B. Weedenas, pridurdamas, kad kaip ir dauguma kosmoso saugumo projektų, šios sistemos detalės yra itin saugoma paslaptis. „Žinome tik tiek, kad su ja galima kažkaip sutrikdyti ar net įsilaužti į priešo palydovą“, - sakė jis.
M. Kreponas tvirtina, kad diskusijos dėl kosminių ginklų apibrėžimo ir ginklų žvanginimo tarp Kinijos, Rusijos ir Jungtinių Valstijų tik nenaudingai užgožia kur kas aktualesnį nuolaužų klausimą. „Visi kalba apie tikslingus, žmogaus pagamintus objektus, skirtus kovai kosmose. Taip tik grįžtame į Šaltojo karo laikus, - teigia M. Kreponas. – Tačiau ten jau turime apie 20 tūkst. ginklų nuolaužų forma. Jie nėra tikslingi – jie nėra valdomi. Jie neieško priešo palydovų. Jie paprasčiausiai skraido aplinkui, darydami tai, ką daro“.
Kosmoso aplinka, jo teigimu, turi būti saugoma kaip bendras turtas, panašiai kaip saugomi Žemės vandenynai ir atmosfera. Pridaryti kosmoso šiukšlių labai lengva, bet labai sunku jas išvalyti, todėl tarptautinėmis pastangomis reikia siekti, kad būtų užkirstas kelias jų susidarymui. Be tyčinės destrukcijos grėsmės, toliau augs atsitiktinių susidūrimų ir nuolaužų smūgių pavojus, nes vis daugiau šalių paleidžia ir valdo savo palydovus be jokios griežtos tarptautinės atskaitomybės ir priežiūros. Įtempto ir užmaskuoto karinio varžymosi kosmose laikais augant tokių avarijų pavojui, tuo pačiu augs ir tikimybė, kad tokie susidūrimai bus klaidingai interpretuoti kaip tyčiniai, priešiški veiksmai.
„Mes darome kosmose netvarką, bet dauguma žmonių to nesuvokia, nes negalime to pamatyti, kaip matome žūstančias žuvis, dumblių žydėjimą ar rūgštinį lietų, - teigia jis. – Kad nešiukšlintume Žemės orbitos, mums reikalingas skubios būtinybės jausmas, kurio šiuo metu niekas neturi. Galbūt jis atsiras, kai dings mūsų palydovinė televizija ir mūsų telekomunikacijos, pasauliniai orų pranešimai ir uraganų prognozės. Galbūt jis atsiras tuomet, kai būsime nublokšti atgal į 6-ąjį dešimtmetį. Tačiau tuomet jau bus per vėlu“.
