Nusprendėme kruopščiau ištirti, kas buvo pirmieji gyventojai, iš kur ir kodėl jie atplaukė į salą.

Viduramžių Europoje žmonėms gyvenimas nebuvo medumi teptas: karai ir feodalų santykių vaidijimaisi, ligos, begalinės rinkliavos. VIII a. gale Europos gyventojus užgriuvo nauja neganda. Gaujos keistų žmonių iš šiaurės atplaukdavo ir plėšdavo bei degindavo pakrančių gyvenvietes, o gyventojus žudė ar išsivesdavo vergijon. Prasidėjo vikingų epocha, trukusi iki XI amžiaus vidurio.

Pagal vieną versiją, žodis „vikingas“ kilęs iš norvegiškojo „vik“ – įlanka, užutakis. Atitinkamai, „viking“ – žmogus iš įlankos ar uosto. Pagal kitą versiją, laikomą įtikimiausia, iš senosios norvegų kalbos veiksmažodžio „vikja“ – „atlinkti, pasisukti, išeiti į žygį“. Taip vadino žmones, išvažiuodavusius iš gimtų kraštų plėšikauti ar prekiauti. Už Skandinavijos ribų vikingai vadinti „normanais“, „danais“, „žmonėmis iš Šiaurės“. Visgi į grobikiškus žygius traukė įvairių tautybių žmonės – be norvegų, švedų ir danų, juose dalyvavo ir Baltijos slavai.

Iš pradžių skandinavų piratai plėšė pakrantės miestus ir gyvenvietes, paskui įsidrąsino ir savo greitaeigiais laivais, drakarais, ėmė upėmis kilti į šalių gilumą. Vikingai ne kartą plėšė miestus žemyne, jie nusigaudavo iki Ruano ir Paryžiaus frankų karalystėje, iki Londono Anglijoje ir Dublino Airijoje. Jei miestas ar gyvenvietė drįsdavo priešintis, jį dažnai sudegindavo iki pamatų, o gyventojus išžudydavo ar išvarydavo vergijon.

Frankų ir anglų karaliai bei senjorai dažnai stengdavosi sudaryti taikos susitarimus ir atsipirkti nuo plėšikų. Išpirkų sumos įspūdingos. Pavyzdžiui, mainais į 12 metų taiką ir pažadą pasitraukti už karalystės ribų, normanams buvo sumokėta 12 tūkstančių svarų (šiek tiek mažiau, nei 4 tonos) sidabro. Žinoma, vikingai paprastai „pamiršdavo“ susitarimą ir plėšimai tęsdavosi. Galų gale, kai vikingai ėmė kontroliuoti didžiąją šalies dalį ir grėsti pačiam frankų valstybės egzistavimui, jiems atidavė didelę sritį karalystės šiaurės vakaruose mainais į taiką ir krikštą. Naujai iškepta hercogystė pavadinta Normandija pagal naujuosius savininkus. Vėliau normandų hercogas Vilhelmas I Užkariautojas užgrobė aukščiausi valdžią Anglijoje ir įkūrė Anglijos karalių dinastiją. Tuo tarpu Normandijos hercogas Rogeris de Hauteville užgrobė pietų Italiją ir Siciliją ir sukūrė jų teritorijoje normanų karalystę.

Tačiau ne visad naujas žemes tekdavo užkariauti, neapgyvendintose žemėse buvo galima paprasčiausiai apgyventi.

Islandų metraštininkas Saemundas Sigfussonas (1056–1133) Islandijos atradimą aprašė taip:

„Žmonės iš Norvegijos rengėsi plaukt į Farerus; kai kurie sako tarp jų buvus vikingą Naddodą. Tačiau nunešė juos į vakarus, į jūrą ir rado jie ten didelę žemę. Išlipę rytiniuose fiorduose, pakilo jie į aukštą kalną ir apsižvalgė į šalis, ar neregėti kur dūmo ar ženklų kokių, kad žemė ši gyvenama, bet nieko neišvydo. Rudenį grįžo jie į Farerus. Kai ėjo į jūrą, kalnuose jau gausiai buvo sniego. Pavadino dėl to jie šią šalį Snieguota žeme“.

Po kelių metų, 861-aisiais, ligi Islandijos nusigavo švedas Gardaras Svavarssonas. Trečiuoju vikingu, davusiu salai dabartinį pavadinimą, tapo norvegas Hrafna-Flóki Vilgerðarsonas. Jo bendrus pribloškė žuvų, ruonių ir paukščių gausa saloje. Jie taip įsitraukė į medžioklę ir žvejybą, kad, naminiams gyvuliams neruošė šieno atsargų žiemai, nors saloje buvo daugybė puikiausių ganyklų. Žiemą privertė tiek sniego, kad, galvijai žolės pasiekti negalėjo ir juos teko nudobti. Pavasarį sniegas ilgai netirpo ir fiorde, šalia kurio gyveno naujakuriai, buvo pilna ledkalnių. Todėl Flóki ir pavadino salą Islandija, „Ledine žeme“. Kitais metais gyventojai persikėlė piečiau, peržiemojo ir grįžo Norvegijon.

Kadangi persikraustymo metu Islandija buvo negyvenama, jos apgyvendinimas vyko taikiai, ginčai dėl žemių prasidėjo vėliau.

Metraščiuose minimas pirmojo Islandijos gyventojo vardas – tai buvo Norvegijos išeivis Ingolfas Arnarsonas, 874 metais įkūręs gyvenvietę salos pietvakariuose, šalia neužšąlančios įlankos. Gyvenvietė pavadinta Reikjaviku, „smilkstančiąja įlanka“ arba „dūmų užutakiu“.

Didžioji dalis persikėlėlių pasirodė IХ amžiaus gale, kai valdžią Norvegijoje užgrobė vienas iš Norvegijos kunigaikščių, Haraldas Gražiaplaukis, sėkmingai kariavęs smulkių kunigaikštysčių suvienijimo karą. Nugalėtiems kunigaikščiams ir jų artimiesiems teko bėgti iš Norvegijos. Dalis bėglių išėjo į rytus, į Švediją, dalis – į Europą, dalis – į Islandiją.

Ledo urvas Islandijoje
Foto: Vida Press

Nors sala netoli nuo poliarinio rato, klimatas joje pasirodė esantis švelnesnis, nei galima tikėtis iš priepoliarinės salos. Rūsčios žiemos ten būna ne kasmet. Visgi didelė salos dalis nelabai netinkama gyvenimui, nes beveik visus metus jūrą ir pakrantes dengia ledas ir sniegas. Centrinėje salos dalyje daug kalnų ir ugnikalnių, tad ganyklų ten praktiškai nebuvo. Todėl iš pradžių žmonės kūrėsi derlingiausiose pajūrio žemėse pietinėje, miškingoje salos pusėje, šalia kurios prateka šiltoji Šiaurės Atlanto srovė.

Atvykėliai žemes dalinosi labai įdomiai. Kaip aiškina Stringholmas, vyras galėjo nuosavybėn pasiimti tiek žemės, kiek galėjo apeiti per dieną su degančiu fakelu rankose. Ant sklypų ribų buvo uždegami laužai, kad ugnis apšviestų žemę. Moteriai buvo leidžiama užimti tokį žemės plotą, kokį ji galėjo apeiti pavasario dieną nuo saulėtekio iki saulėlydžio, vedina dvimete karve.

Į salą atvykstant vis daugiau žmonių, derlingos žemės nebeliko, tad ėmė kilti ginčai dėl geriausių sklypų. Jų sprendimui srityse imti kviesti tingai – laisvųjų vyrų susirinkimai, kur veikė ginčų sprendimo teismas. Maždaug po 50 metų nuo persikėlimo pradžios, 930 m., Islandijoje pirmą kartą buvo sušauktas altingas – sričių atstovų susirinkimas, šiuolaikinio parlamento pirmtakas. Altingas rinkdavosi kartą per metus, vasaros pradžioje, svarbiausių klausimų sprendimui. Būtent taip altinge 1000 metais visuotiniu balsavimu nutarta priimti krikščionybę. Tai buvo vienas retų pavyzdžių, kaip vienos religijos pakeitimas į kitą įvyko taikiai, be kraujo praliejimo.

Dar viena parlamento ir rinkimų sistemos egzistavimo pasekmė buvo tai, kad ir valstybės vadovas, lagmanas, irgi buvo renkamas. Jis buvo renkamas altinge kas trejetą metų ir galėjo būti perrinktas, o jei rimtai prasižengdavo, lagmaną ištremdavo.

Pirmųjų islandų pagrindiniai užsiėmimai buvo žvejyba, paukščių, ruonių ir banginių medžioklė, gyvulininkystė. Saloje veisė karves, kiaules ir avis. Taigi, pagrindinis maistas buvo šviežia ir džiovinta žuvis, paukštiena ir kiaušiniai, pienas, sūris ir naminių gyvulių mėsa. Gyventojai augino rugius ir miežius, iš kurio per šventes virdavo alų. Iš rugių ir miežių kepdavo duoną. O štai daržovių ir vaisių saloje praktiškai nebuvo, išskyrus laukines uogas, kurias saldindavo medumi ir valgydavo kaip desertą.

Daržovių ir vaisių trūkumas atsiliepė senųjų gyventojų sveikatai. Straipsnio pradžioje minėtame tyrime mokslininkai, išanalizavę pirmųjų gyventojų skeletus, aptiko, kad daugelis islandų kentė nuo hiperostozės, degeneratyvinių sąnarių ligų ir kitų, specifiškesnių traumų. Daug pažeidimų veikiausiai sukėlė skorbutas, – kas nestebina žinant, kad augalinio maisto beveik nebuvo.

Namas Islandijoje

Pirmųjų gyventojų laikais beveik du trečdalius salos dengė miškai, todėl iš pradžių islandai statėsi medinius namus. Apgyvendinimo epochos „ilgasis“ namas, neseniai rastas Reikjavike, tai patvirtina. Šiaip jau „ilgasis“ namas – iki 80 metrų ilgio pastatas, padalintas į skyrių gyvenimui, klėtį ir galvijų tvartą, buvo tipiškas statinys Skandinavijoje, tačiau Islandijoje panašių statinių anksčiau nebuvo rasta. Vėliau, miškus praktiškai iškirtus, paplito velėniniai arba durpiniai namai, kurie buvo sudaryti iš medinio karkaso su išėmomis langams ir durims, apdėto keliais velėnos arba durpių sluoksniais.

Islandai aktyviai prekiavo su Skandinavijos šalimis, Anglija ir Škotija. Pagrindinės eksporto prekės buvo džiovinta žuvis, lašiniai, vilna, odos ir pūkų gaminiai. Islandijon vežė medieną, drobę, miltus ir laivus. Įdomu, kad žuvis ir žuvų produktai iki šiol sudaro >60% šalies eksporto.

Islandija

Karštosios versmės, kurių saloje netrūksta, būna dviejų tipų: verdančios, kurias islandai vadino „katilais“ ir virė jose maistą, ir šiltos, su ramiu vandeniu, naudotos kaip pirtys. Šalia šiltųjų versmių dažnai ganydavo galvijus.

Šiltomis, besniegėmis žiemomis gyvuliai ganėsi lauke. Jei žiema būdavo rūsti, o tai nutikdavo ne taip jau retai, prasidėdavo nederlius, galvijų kritimas ir islandams būdavo ne pyragai. Žmonės valgė varnas ir lapes, skurdžius ir senius mesdavo į jūrą, kad nereikėtų papildomų burnų maitinti. Kaip ir kitose skandinavų šalyse, mažus vaikus nederliaus metais išnešdavo miškan ar jūros pakrantėn ir palikdavo. Ši žiauri praktika uždrausta tik priėmus krikščionybę.

Pripratę prie rūsčios salos gamtos, gyventojai patraukė tolyn. 981 metais Eirikas Raude (Erikas Rudasis), išgintas iš salos trims metams už žmogžudystę, patraukė į vakarus. Per trejetą metų jis su palydovais ištyrinėjo naujas žemes ir grįžęs papasakojo apie turtingą Grenlandiją („Žaliąją žemę“). Daugiau nei 700 kolonistų, suviliotų Eiriko pasakojimais, 25 krovininiais laivais patraukė į kelią ir pietinėje salos pakrantėje įkūrė gyvenvietę. Vėliau, kai persikėlėlių pagausėjo,dar vieną gyvenvietę jie įkūrė vakariniame krante.

Kolonijos Grenlandijoje prasilaikė keturis šimtmečius. XIV amžiuje saloje pasirodė dabartinių inuitų protėviai ir pradėjo gyvenvietes puldinėti. Maždaug tuo metu prasidėjo mažasis ledynmetis ir iki amžiaus pabaigos visoje salos teritorijoje atsirado amžinasis įšalas. XIV amžiaus viduryje saloje prasidėjo maro epidemija, nuo kurios žuvo pusė gyventojų. 1460 m. ryšys su Grenlandija nutrūko. Kas atsitiko vietiniams gyventojams, ar juos išnaikino inuitai, išmirė jie nuo šalčio ir ligų ar grįžo Islandijon? Atsakymo į šį klausimą iki šiol nėra.

Veikiausiai su vikingų turėtais ūkio įnagiais ir ūkininkavimo metodais Grenlandijoje išgyventi paprasčiausiai buvo neįmanoma. Taip Islandija tapo rūsčiausiais šiauriniais namais.