Pagal projekto „Galaxy and Mass Assembly“ (GAMA), kuriame dangaus stebėjimui plačiame elektroninių bangų spektro ruože panaudoti septyni galingiausi planetoje teleskopai, duomenis prieita išvados, kad artimiausių Visatos (kurios amžius, dabartiniais duomenimis, yra 13,82 mlrd. metų) apylinkių išskiriamos energijos kiekis yra per pus mažesnis, nei buvo „vos“ prieš 2 mlrd. metų – ir vis dar mažėja.
„Ūkiškai tariant, Visata, nusivertė ant sofutės, užsitempė antklodę ir ketina nusnūsti amžino pogulio“, – sakė Tarptautinio radio astronomijos centro ICRAR (Vakarų Australija) profesorius Simonas Driveris, vadovaujantis tarptautinei 100 mokslininkų grupei.
GAMA projekto metu 21 skirtingame elektromagnetinių bangų spektro ruože – nuo ultravioletinio iki tolimojo infraraudonojo – analizuotos 200 000 galaktikų. Analizė buvo atliekama ir antžeminiais, ir kosminiais teleskopais. GAMA dangaus apžvalga yra iki šiol didžiausia skirtingų bangų ruožų galaktikų apžvalga.
Žinoma, mokslininkams informacija apie išskiriamos energijos kiekius nebuvo stulbinanti naujiena – tai buvo žinoma jau kelis dešimtmečius. Tačiau apžvalga parodė, kad energijos mažėjimas vyksta visuose bangų ruožuose. Kitaip tariant, Visatos vėsimas yra epideminio masto.
Lygiai, kaip mes senatvėje tampame mažiau aktyviais, panašus procesas vyksta ir su Visata. Ji jau seniai peržengė savo jėgų žydėjimą“, – sakė ICRAR mokslininkas dr. Luke'as Daviesas.
Tačiau, skirtingai nei mes, vėl gi ūkiškai tariant iš anglies pagaminti vandens maišai, visata nemirs tiesiogine mums suprantama prasme. Galaktikos vystysis dar labai ilgą laiką, formuosis žvaigždės, planetos, planetose gal net gyvybė atsiras. Tačiau vyraus neišvengiama tendencija, galiosianti visoje Visatoje – energija sklaidysis.
„Visata sens amžinai, per daugybę milijardų metų lėtai konvertuodama vis mažesnę masę į energiją, kol galų gale ji taps šalta, tamsia, nesvetinga vieta, kur nėra nė menkiausios švieselės“, – sakė L. Daviesas.
Mūsų pačių Saulės sistema tuo metu atrodys visai kitaip: Saulė bus nusimetusi savo išorinius sluoksnius – tuo pačiu metu iškepdama viską, kas dar buvo likę gyvo Žemėje – ir „išeis į pensiją“ baltosios nykštukės pavidalu. O kas tuomet bus su gyvaisiais Žemės organizmais, taip pat žmonėmis? Ar būsime išplitę po galaktiką ir savo planetos evoliucinį paveldą pasėsime kitose planetose? O gal mūsų lopšys taps ir mūsų kapu? Tai jau priklausys nuo mūsų pačių. Tačiau akivaizdu viena: Visata nelauks, kol apsispręsime.
