Smūgis klimato skeptikams: Saulės aktyvumas pasauliniam atšilimui įtakos neturi

Vienas ilgiausių ir iki šiol vykdomų mokslinių eksperimentų – Saulės dėmių skaičiavimas – yra svarbus įrankis mokslininkams, tiriantiems Saulės aktyvumo dinamiką, kosminius orus ir klimato kaitą. Atlikus šio eksperimento rezultatų korekciją mokslininkai sugebėjo įžvelgti labai pastovią kelių pastarųjų šimtmečių Saulės aktyvumo istoriją. Ir nustatė, kad nuo 1700 metų neįmanoma įžvelgti klimato požiūriu reikšmingo, pastovaus Saulės aktyvumo didėjimo. Kitaip tariant, jų tyrimo rezultatai rodo, kad nuo pramoninės revoliucijos laikų temperatūra visoje planetoje auga ne dėl Saulės aktyvumo.

Analizė ir jos rezultatai publikuoti rugpjūčio 7 dieną, Tarptautinės astronomų sąjungos organizuotoje XXIX Generalinėje asamblėjoje.

Vadinamasis Maunderio minimumas – Saulės aktyvumo periodas, trukęs nuo 1645 iki 1715 metų, kuomet Saulės dėmių būta labai nedaug, o žiemos buvo labai šaltos, lyg ir rodė, kad egzistuoja ryšys tarp mūsų žvaigždės aktyvumo ir mūsų planetos klimato. Iki šiol mokslininkai sutarė, kad pastaruosius 300 metų (nuo Maunderio minimumo pabaigos) Saulės aktyvumas didėja ir savo maksimumą jis pasiekė XX a. pabaigoje – kai kurie specialistai šį Saulės aktyvumo piką vadina Šiuolaikiniu didžiuoju maksimumu (angl. Modern Grand Maximum).

Dėl tokios Saulės aktyvumo kitimo tendencijos kai kurie mokslininkai padarė išvadą, kad ji reikšmingai veikia pastaraisiais laikais stebimas klimato permainas. Tačiau jau kurį laiką tarp specialistų netilo ginčas dėl dviejų lygiagrečiai vykdytų Saulės dėmių skaičiavimų rezultatų skirtumų.

Saulės dėmėms skaičiuoti buvo taikomi du skirtingi metodai – Wolfo Saulės dėmių skaičius ir Gripinis Saulės dėmių skaičius. Apie 1885 ir apie 1945 metais šiais metodais apskaičiuotų Saulės dėmių kiekiai buvo reikšmingai skirtingi. Todėl astronomai matematiškai pašalino šių istorinių įrašų neatitikimus.

Naujas, koreguotas Saulės dėmių skaičiavimo būdas, pavadintas „Saulės dėmių skaičius, 2.0 versija“ rodo, kad tokio dalyko, kaip „Šiuolaikinis didysis maksimumas“ tiesiog nebuvo. Naujojo skaičiavimo būdo autoriai yra Pasaulinio duomenų centro (WDC-SILSO) direktorius Frédéricas Clette'as, JAV Nacionalinės Saulės observatorijos mokslininkas Edas Cliveris ir Stenfordo universiteto (JAV) mokslininkas Leifas Svalgaardas.

Tarptautinės astronomų sąjungos asamblėjoje paskelbti duomenys reiškia, kad juos įvertinus stebimas klimato permainas, prasidėjusias nuo XVIII a. ir vykusias per visą pramonės revoliuciją iki XX a. sunku paaiškinti kaip reikšmingai priklausomas nuo natūralios Saulės aktyvumo kaitos.

Saulės dėmių kiekis yra vienintelis tiesioginis Saulės ciklų stebėjimo būdas, kurio įrašai kuriami ir saugomi jau kelis šimtus metų. Iki šiol kai kurių mokslininkų nurodomas Saulės aktyvumo didėjimas XVIII a. ir XX a. viduryje dabar buvo „nurašytas“ kaip Grupinio Saulės dėmių kiekio kalibravimo klaida. O šią klaidą pašalinus galima teigti, kad Saulės aktyvumas nuo pat XVIII a. yra santykinai stabilus.

Neseniai pakoreguoti istoriniai saulės dėmių kiekio duomenys dabar rodo homogenišką Saulės aktyvumą per visus beveik 400 pastarųjų metų Ir, įvertinus naują ilgalaikės Saulės aktyvumo kaitos vaizdą, klimatologams teks iš naujo įvertinti esamus klimato evoliucijos modelius. Dėl šios duomenų korekcijos teks papildomai atlikti ir Saulės fizikos tyrimų (Saulės ciklų modeliavimo ir prognozavimo), ir klimatologinių tyrimų. Be to, duomenų korekcija suteiks galimybę kitaip šifruoti tūkstantmečius saugomus Saulės aktyvumo duomenis, kurių galima gauti pagal medžių rievėse ir ledo kloduose įstrigusių kosmogeninių nuklidų analizę. Tokie platesni Saulės aktyvumo tyrimai leistų dar aiškiau sužinoti, kaip Saulės aktyvumo pokyčiai veikia klimatą labai ilgais periodais.