Taip, gerbiamieji, mes krentam. Tai prieš kelis šimtus metų patvirtino pats seras Izaokas Niutonas. Reikalas labai paprastas. Kai kuriems vaikams kyla neįtikėtinas klausimas: "O kodėl Mėnulis nenukrenta ant Žemės?" I. Niutonas vaikui atsakytų: "Žinok, Mėnulis iš tikrųjų krenta." Maža to, krenta nuolat. Buvimas orbitoje – tai nuolatinis kritimas. Tiesa, nuolatinis kritimas pro šalį. Nes Mėnulis aplink Žemę skrieja pasiutusiu greičiu – 3 683 km/val. Per greitai, kad nukristų ant Žemės.
O štai gimtoji Žemelė aplink Saulę skrieja net maždaug 108 000 km/val. greičiu. Todėl ir nenukrenta į Saulę.
Ir vis dėlto, jei Žemė šio sunkiai suvokiamo greičio netektų? Viskas labai paprasta ir dėsninga – ji imtų kristi tiesiai į Saulę. Ar ilgai? Matematinius skaičiavimus praleisime ir pateiksime atsakymą: Žemė į Saulę kristų 64,5 paros. Tiesa, nei žmogus, nei joks kitas gyvas padaras iki paskutinės kritimo dienos neištvertų. Tačiau apie viską iš eilės.
Taigi, kaip vyktų 64,5 paros trunkantis Žemės kritimas į Saulę?
Kristi Žemė pradėtų labai lėtai, tačiau kuo toliau, tuo labiau kritimo greitis didėtų. Savaime suprantama, palaipsniui imtų kilti ir temperatūra.
1 diena
Pradedame kristi į Saulę.
6 diena
Po 6 dienų oro temperatūra Žemės paviršiuje pakiltų maždaug 0,8°C. Beje, tiek planeta įšilo (ar buvo įšildyta...) nuo 1880-ųjų. Gal to atšilimo ir nejaučiame, bet netrukus pajusime.
21 diena
Pasaulinė temperatūra dabar pakilusi jau 10 laipsnių ir vidutinė temperatūra siekia +35°C. Planetą apėmusi ypač intensyvi karščio banga, kurią galima būtų palyginti su 2003 m. Europą nualinusiais karščiais. Agrarinių kultūrų pasėliai pradeda nykti.
35 diena
Žemė į Saulę krenta jau daugiau kaip mėnesį. Tačiau mes per tiek laiko įveikėm vos 20 proc. kelio į Saulę. Vis dėlto Saulė danguje jau dabar neištveriamai karšta ir pastebimai didesnė. Vidutinė oro temperatūra pasaulyje jau siekia +58°C. Beje, tai yra daugiau už oficialų karščio rekordą.
Daugeliui žmonių Žemėje likti gyviems tokiomis sąlygomis be oro kondicionierių yra beveik neįmanoma. Tačiau jau griūva ir elektros energijos tiekimo infrastruktūra. Pasaulyje vis labiau įsišėlsta milžiniški gaisrai. Prasideda po žeme slėptis nesugebančių sausumos gyvūnų išmirimas. Daugelis vabzdžių jau iškepę.
35-ą kritimo į Saulę parą Žemėje taip karšta, kad neištveria ir karščiui vienas atspariausių sausumos gyvūnų – sidabrinė Sacharos skruzdėlė (Cataglyphis bombycina). Jos sugeba gyventi +53,6°C temperatūroje.
Tačiau dykuminės Sacharos skruzdėlės (Cataglyphis bicolor) dar gyvos – jos sugeba ištverti iki +70°C karštį. Beje, jos minta dvėseliena, tad maisto joms neturėtų būti daugiau nei įprastai.
Kertame Veneros orbitą. Oro temperatūra šioje paskutinės Žemės kelionės stadijoje siekia jau +76°C. Taigi, per karšta jau ir dykuminėms Sacahros skruzdėms. Tačiau pompėjinės kirmėlės ( Alvinella pompejana) dar laikosi. Šie gajūs sutvėrimai užauga iki 13 cm ir garsėja savo sugebėjimais išgyventi +80°C. Manoma, kad juos nuo karščio apsaugo savotiškas skafandras iš tam tikrų bakterijų, kurios ir absorbuoja tokį karštį – kirmėlės tomis bakterijomis apaugusios it vilna.
Pompėjinės kirmėlės yra labiausiai karščiui atsparus daugialąstis organizmas gyvūnijos pasaulyje – žinoma, po garsiųjų vandens meškutėmis vadinamų lėtūnų (Tardigrada). Apie pastaruosius – netrukus.
47 diena
Žemė išskriejo iš gyvybės zona vadinamos Goldiloko juostos aplink Saulę. Joje teoriškai nei per karšta, nei per šalta skystam vandeniui, taigi ir gyvybei. Temperatūra Žemėje siekia jau +103°C. Taigi, viršija vandens virimo temperatūrą. Ramusis, Atlanto, Indijos, Arkties vandenynai, upės ir ežerai verda. Kunkuliuoja. Skysto vandens Žemėje nelieka – planetą apgaubia tirštas karštų garų šydas.
Gyvybė Žemėje jau beveik išmirusi (pompėjinės kirmėlės irgi) – liko tik hipertermofilai (daugiausiai – vienaląsčiai). Ir tai tik didžiausiose vandenynų gelmėse, kur vanduo užvirti negali dėl kolosalaus slėgio. Nepaisant to, sausumoje dar gyvi ugniai atsparūs augalai. O ilgiausiai išlikusios gyvūnų rūšies prizas atitenka jau minėtiems lėtūnams. Juk šitie gyviai sugeba ištverti ne tik pragarišką karštį, bet ir vakuumą, kosminį speigą, milžinišką radiaciją. Ką ten ištverti! Išgyventi atvirame kosmose net 10 parų! Pagarba.
Tiesą pasakius, tik maždaug +103°C temperatūroje lėtūnai "vandens meškutės" pradėtų įtarti, jog kažkas ne taip. Ir, ko gero, stabdytų savo medžiagų apykaitą, susiriestų bei išgarintų iš savo organizmo visą vandenį – mumifikuotųsi taip, kad kūne liktų tik apie 1 proc. vandens. Tokioje mumijos stadijoje lėtūnai gali išgyventi apie 10... Ne, ne dienų. Metų.
54 diena
Sudie, lėtūnai! Jūs ištvėrėt ilgiau už visus. Nors jūs sugebat ištverti beprotiškas temperatūras (nuo beveik -273°C iki +151°C), atmosferos temperatūra Žemėje dabar šoktelėjo jau iki +160°C. Per karšta net ir jums.
Kirtome Merkurijaus orbitą. Ir tapome arčiausiai Saulės esančia planeta. Šiuo statusu mūsų planeta galės džiaugtis dar apie savaitę. Temperatūra Žemės paviršiuje dabar siekia apie +200°C.
64 diena
Paskutinė Žemės diena. Mūsų planeta taip įsibėgėjo, kad paskutinius septynis savo kelionės procentus įveiks per 13 val. Saulės gravitacija šioje Saulės sistemos srityje tokia milžiniška, kad priekinę Žemės dalį ištempia labiau nei galinę – Žemė išsitempia į regbio kamuolį. Per jo siūles veržiasi magma.
Paskutinį Žemės rytą temperatūra siekia +800°C, o Saulė danguje – net 14 kartų didesnė nei įprastai. Vidudienį temperatūra Žemėje viršija jau ir +2000°C. Per karšta net ir uolienoms. Visa Žemė išsilydo į magmą.
Pusvalandis po vidudienio. Beveik atvažiavom. Saulė taip arti, kad dengia beveik visą dangų. Žemė kerta įsivaizduojamą liniją, vadinamą Rošė riba. Kirtus Rošė ribą, Žemę į smulkesnius magmos rutuliukus suplėšo Saulės gravitacija.
