Interneto svetainės, piketai, protesto akcijos, viešas badavimas, streikai – tai tik nepilnas sąrašas „kovos“ metodų. Bet kokioje „karštesnėje“ temoje visada neišvengiamai vyksta tikrų tikriausia kova su oponentais – be garbės ir be taisyklių. Šioje nuožmioje kovoje viskas yra leistina: oponentų įžeidinėjimai, faktų iškraipymas, užsakytos publikacijos, papirkti žurnalistai, sufabrikuoti kompromatai ir… manipuliacijos moksliniais faktais ir mokslu.
Nuo senų laikų idėjos buvo tai, kas įprasmindavo žmonių gyvenimus ir sutelkdavo bendram tikslui. Karai vardan tikėjimo, karai vardan idėjos. Georgas Hegelis vieną kartą pamatęs imperatorių Napoleoną po to rašė, jog išvydo „idėją ant arklio“. Marksizmas, leninizmas, komunizmas, fašizmas, biocentrizmas, darvinizmas, kreacionizmas – visa tai yra idėjos, norinčios „sugriauti seną ir pastatyti naują“ arba bent jau perdaryti seną pasaulį palei savo matą.
Dėl „materializmo kovos su idealizmu“ nukentėjo ir fizika: kvantinė mechanika bei reliatyvumo teorija buvo paskelbtos „fašistinėmis“, „idealistinėmis“ bei „buržuazinėmis“ idėjomis. 1935-37 metais Ukrainoje buvo sušaudyta visa grupė europinio mąsto mokslininkų fizikų, o žinomas teoretikas Levas Landau vos ne stebuklu išvengė arešto. Fizikus išgelbėjo… atominė bomba. JAV susprogdinus Hirošimoje bombą, sovietai labai norėjo susikurti savąją. Kuomet 1949 metais vyko ideologinė konferencija „Prieš idealizmą šiuolaikinėje fizikoje“, sovietų atominį projektą kuravęs Lavrentijus Berija atominio projekto kuratoriaus Igorio Kurčiatovo pasiteiravo, ar būtina atsisakyti kvantinės mechanikos ir reliatyvumo teorijos dėl jų „antitarybinio turinio“, jis išgirdo fiziko atsakymą: „Jei atsisakome jų, tuomet atsisakysime ir bombos“. Žinia pasiekė Staliną ir fizikus paliko ramybėje.
Kibernetika bei informatika taip pat susilaukė „materialistų nemalonės“ – šios mokslo šakos neįsipaišė į sovietinę ideologiją ir buvo paskelbtos „kapitalistinėmis“. 1951 metais prasidėjo tarybinių ideologų ataka prieš organinę chemiją. Tai buvo sovietinių ideologų suplanuota akcija, kurios tikslas buvo „išvalyti mokslą“ nuo „buržuazinių“ ir „idealistinių“ teorijų bei nuo „vergiško keliaklupsčiavimo prieš Vakarus“, o konkrečiau nuo amerikiečio chemiko Linuso Paulingo idėjos, susilaukusios pasaulinio įvertinimo 1954 m. Nobelio premijos pavidalu.
Jei krikščioniškoms organizacijoms globalinis atšilimas nėra toks jau svarbus klausimas (apie tai byloja net paskutinė popiežiaus enciklika), tai milžiniškai dabartinės pramonės daliai tai yra išgyvenimo klausimas.
Bendrą globalinio atšilimo situacijos vertinimą apsunkina ir tai, jog nuo pat savo atsiradimo klimato kaitos tema „įstrigo“ politinės kairės „gete“, dėl šios priežasties čia įsimaišė ne tik finansiniai stambių korporacijų interesai bet ir idėjinė kova tarp konservatyvių ir liberalių pažiūrų žmonių. Tarkime, žinoma Lietuvos konservatorė Rasa Juknevičienė ne tik kad netiki klimato kaita, bet ir mano, kad tai yra „kairės“ projektas, o į valstijos valdžios organus išrinkti JAV konservatoriai net „uždraudžia“ klimato kaitą! Nieko nuostabaus, kad esant tokiai ideologinei įtampai konservatyvūs žmonės elgiasi lyg stručiai, vos tik kalba pakrypsta šios problemos sprendimo link.
Skirtingai nuo religinių organizacijų, galinčių steigti savo mokyklas bei universitetus, pramonės gigantai taip pasielgti negali, todėl jiems belieka tik „nusipirkti“ mokslininkus, „užsisakyti“ mokslinius tyrimus bei naudoti tabako pramonės išbandytą „miglos putimo į akis“ strategiją. Kuo daugiau keliama abejonių dėl mokslinio konsensuso, tuo sunkiau paprastiems žmonėms susigaudyti, ar vyksta tas globalinis atšilimas, ar čia tik mokslininkų sąmokslas. Atseit, mokslininkams neužtenka finansavimo ir jie sugalvojo globalinį atšilimą tam, kad „nuo Petro numautų paskutines kelnes“.
Nereikėtų pamiršt ir silpnos kompiuterinės įrangos, tiesiog neturėjusios pakankamai skaičiuojamosios galios prasmingai kiekybiškai įvertinti mūsų planetos atmosferos, vandenyno bei visos virtinės procesų, kurie vyksta mūsų aplinkoje. Tačiau dar įdomesnis yra P. Gwynne'o komentaras apie susidariusią situaciją, kuomet jo senas tekstas yra linksniuojamas tiek JAV senatorių nuo konservatorių, tiek konservatyvios žiniasklaidos. Galų gale savo ne taip ir seniai publikuotame tekste šis mokslo žurnalistas pripažįsta, kad gailisi anuomet išsamiai nenušvietęs situacijos, kadangi tuomet jis net negalėjo pagalvoti, kad jo tekstas taps propagandiniu įrankiu kovoje su mokslu.
Tokių nupirktų mokslininkų sąrašas yra platus: dr. Timas Ballas, atvirai neigiantis matematinių modelių pagrįstumą, meteorologas Joe Bastardi, statistikas Williamas Briggsas, profesorė Judith Curry ir dar apie gerą dešimtį kitų mokslininkų, kuriuos taikliausiai apibūdinantis epitetas būtų „abejonių pardavėjai“.
Kaip matome, mokslo nelieka ten, kur įsikiša ideologija, politika ir kažkieno finansiniai interesai. Kitą kartą pakalbėsiu apie tai, kaip tikėjimas ir pačių mokslininkų suinteresuotumas sujaukia mokslinę etiką.