JAV patentų biuro registruotame patente US 9,068,562 aprašoma sistema, kurioje suderinta inertinio izoliavimo termobranduolinės reakcijos kamera, kurioje reakciją inicijuoja lazeriai, o reakcijos produktai savo ruožtu inicijuoja branduolinę reakciją, kuri generuoja elektrą. Skamba, kaip kadaise sakė maestro Vytautas Kernagis, beprotiškai fantastiškai. Tikriausiai – dėl to, kad tai ir yra beprotiškai fantastiška. Mat šiuo metu bet kokie bandymai sukurti panašų variklį neatrodo panašūs į realybę – žmogus dar nelabai geba pažaboti termobranduolines reakcijas. Galbūt ateityje (labai, labai tolimoje ateityje) variklis ir būtų perspektyvus technologinis sprendimas, bet kol kas tai – patentas, kuriame aprašytos naujovės egzistuoja tik popieriuje ir svajonėse.
Pradžiai, įsivaizduokite didelio turborotorinio variklio siluetą (tokį, kaip ant didžiulio keleivinio lėktuvo). Kažkur tokio variklio viduryje pagal „Boeing“ sumanymą turėtų būti termobranduolinės reakcijos kamera, kurioje į vieną tašką sufokusuoti kelių itin galingų lazerių spinduliai. Tame taške pakabintas mažutis rutuliukas, kuriame yra vandenilio izotopų deuterio ir tričio mišinys. Vienu metu įjungus visus lazerius vandenilio izotopų rutuliukas labai stipriai suspaudžiamas ir įkaitinamas, todėl jis subliūkšta, o vandenilio atomai pradeda jungtis tarpusavyje, taip susidarant heliui. Šioje kameroje taikomas kitoks (inertinis) reaguojančios medžiagos izoliavimo būdas nei kol kas tik moksliniams tyrimams ir technologijų tobulinimui skirtuose eksperimentiniuose reaktoriuose tokamakuose, kur taikomas magnetinis izoliavimo būdas.
Patente rašoma, kad termobranduolinės reakcijos metu susidarančios karštos dujos išstumiamos per tūtą variklio gale, taip sukuriant stūmą. Tačiau tai – ne vienintelis variklio produktas. Vienas iš vandenilio branduolių jungimosi produktų yra didelis kiekis greitų neutronų. O „Boeing“ patentuotame variklyje termobranduolinės reakcijos kameros vidinės sienelės turėtų būti išklotos branduolinėms reakcijoms tinkama medžiaga (patente pateiktas urano-238 pavyzdys). Neutronai, patekę į tokią medžiagą, sukelia branduolinę reakciją, kurios metu išskiriama didžiulis kiekis šilumos.
Dėl to variklyje turėtų būti sistema, kuri branduolinių reakcijų karštį (panaudojant kaitinamas dujas ar skysčius) konvertuotų į turbinos sukimąsi. Turbina generuotų elektrą, kuri teiktų energiją lazeriams, kurie palaikytų termobranduolinę reakciją, kuri teiktų neutronus branduolinei reakcijai. Štai jums ir lazerinis/termobranduolinis/branduolinis variklis.
Bet kodėl idėja atrodo sunkiai įgyvendinama? Pradžiai – pagal patentuotą dizainą į variklį reikėtų pridėti medžiagos, kuri, veikiant varikliui, taptų radioaktyvia. O lėktuvai, kaip žinia, kartais krenta. Vienintelis šiandien žinomas efektyvus radioaktyvaus skilimo energijos surinkimo būdas yra gigantiškos atominės elektrinės, stovinčios ant žemės. O termobranduolinių reakcijų vykdymas aprašytuoju metodu kol kas įmanomas tik labai trumpą laiką – gerokai trumpesnį, nei reikėtų norint palaikyti variklio stūmą. Dabar tam naudojami milžiniški, didžiulį pastatą užimantys lazeriai, sumontuoti JAV Nacionalinėje uždegimo įstaigoje (National Ignition Facility, NIF). Kol kas tyrimai šioje įstaigoje džiuginančių rezultatų nepateikė. O norint pagaminti lėktuvui tinkamą variklį, į labai mažą tūrį tektų sugrūsti ir branduolinį, ir termobranduolinį reaktorių. Su lazeriais, kurie sugebėtų padaryti tai, ko vis dar nesugeba milžiniška NIF aparatūra.
Nors sako, kad jeigu svajonės niekas nevadina beprotiška, tai ji nėra verta ir svajojimo...
