Idėjinių vegetarų košmaras: augalai jaučia ir mąsto

Tikriausiai Jums teko susidurti su žmonėmis, kurie visiškai atsisakė mėsos ir minta vien tik augalinės kilmės maistu? Jei neteko, žinokite jų pavadinimą – vegetarai bei veganai. Šie kilnių širdžių žmonės atsisakė gyvulinės kilmės maisto vardan bekono, broilerio, jautuko bei žuvyčių ateities.

Jei pats esate vegetaras arba veganas, puikiai suprantate, jog savo pasiaukojimu stabdote ištisas nekaltų gyvūnų kraujo upes ir pasirūpinate tuo, jog nė vienas gyvas padaras nenukentėtų nuo peilio ir šakutės. Tačiau turiu Jums liūdną žinią: atsisakydami mėsos, sukeliate dar didesnį skausmą kitoms mąstančioms, jaučiančioms, bendraujančioms ir neįtikėtinai inteligentiškoms būtybėms – augalams…

Mūsų tolimieji protėviai prieš keletą milijonų metų nulipo nuo medžių ir išmoko valgyti mėsą, o vėliau ir naudotis akmens įrankiais bei įvaldė ugnį. Būtent reguliaraus mėsos valgymo dėka pradėjo sparčiai didėti mūsų protėvių smegenų tūris ir žmogaus evoliucija stipriai pagreitėjo. Kai kurie antropologai drąsiai teigia, jog būtent ugnis ir mėsa mus pavertė žmonėmis. Mėsa buvo tokia svarbi mūsų prieš porą milijonų metų gyvenusiems protėviams, kad jos negavę protėvių vaikai nuo vitaminų B₉ ir B₁₂ trūkumo susirgdavo porine hiperostoze (porotic hyperostosis).

Dabartiniam žmogui nebereikia ištisą dieną sunkiai darbuotis laukuose ir ganyklose, mes daugiau laiko praleidžiame miestuose ir biuruose, o maistą perkame parduotuvėse. Maisto pramonės dėka maistas yra parduodamas praturtintas mikroelementais, vitaminais, kitais maisto papildais ir mums nebereikia taip pat įdėmiai kaip praėjusių amžių žmonėms, stebėti, ką valgome. Nieko nuostabaus, kad atsiradus vegetariško maisto paklausai, maisto pramonė suskubo pateikti visiškai vegetariškus pusfabrikačius, papildytus vitaminais ir medžiagomis, kurias mūsų protėviai galėjo gauti tik iš mėsos.

Šis vegetariško ir veganiško maisto gaminių prieinamumas turi kaip neabejotinų privalumų, taip ir gana netikėtų trūkumų. Vegetariška mityba yra naudinga sveikatai: mažesnė antro tipo diabeto rizika, mažesnė širdies ligų tikimybė, retesnės problemos su kraujo spaudimu bei retesni nutukimo atvejai. Tačiau vegetariška dieta turi ir savų trūkumų: dažnesni vėžiniai susirgimai, alergijų atsiradimas bei psichinės sveikatos problemos. Taip atsitinka dėl to, kad žmonės, staigiai keisdami mitybą ir pereidami prie vegetariško maisto, pamiršta apie savo žarnyno mikroflorą, sudarančią didžią mūsų ląstelių dalį. Staigus mūsų kraštams įprastos mitybos atsisakymas nepatinka šiems mažiems valdingiems despotams ir jie garsiai protestuoja sukeldami alergijas bei paveikdami mūsų psichinę savijautą. Vegetariškų ir veganiškų prekių prieinamumas sukelia apgaulingą įspūdį, jog kardinalus mitybos pokytis yra palyginamas su nauja šukuosena arba naujais bateliais bei nereikalauja konsultacijų su specialistu.

Vegetarus ir veganus galima suskirstyti į idėjinius (etinius, kovojančius už gyvūnų teises), aplinkosauginius (nevalgo mėsos, nes jos gamyba kenkia gamtai) bei paprastus, kurie atsisakė mėsos vedami mados arba smalsumo. Pavojingiausi yra būtent pirmieji. Jiems vegetarizmas yra įgijęs religijos statusą. Štai vienas atvejis. krikščionių šeima maldomis fanatiškai „gydė“ savo dvejų metų vaiką, kuris po 10 dienų trukusių maldų mirė, nors jį galėjo išgelbėti viena paracetamolio pakuotė. Kuo jis skiriasi nuo kito atvejo, kuomet kūdikis mirė negavęs kalcio ir vitamino D, kadangi tėvai maitino jį vien vegetarišku maistu? Paplitus vegetariškai idėjai vis daugiau ir daugiau sutinkami atvejai, kuomet tėvai per nežinojimą arba sužaloja savo vaiko sveikatą, arba jį apskritai numarina. Tokių skandalingų atvejų sąrašas yra tiesiog stulbinantis.

Pagrindinė priežastis, kodėl idėjiniai vegetarai atsisako gyvulinio maisto, yra etinė. Gyvūnai turi jausmus, yra sąmoningi ir turi teisę į orų gyvenimą, o žudomi jaučia skausmą. Anot veganų, mes neturėtume sukelti skausmo kitam gyvam, jaučiančiam ir sąmoningam padarui ir neturėtume su gyvūnais elgtis kaip su mums priklausančiais negyvais daiktais. Būtent todėl jie minta augalinės kilmės maistu, nes yra manoma, kad augalai neturi jausmų, nemąsto ir nejaučia skausmo. Bet ar tikrai taip?

Mes dažnai galvojame, jog žmogus yra evoliucijos viršūnė ir protinga būtybė būtinai turi turėt dvi rankas (keturias galūnes), centrinę nervų sistemą ir smegenis. Esą, jei įvyktų kontaktas su ateiviais, jie atrodytų panašiai kaip žmogus, nes „evoliucija yra determinuota“, o mes – geriausia, ką ji „pagamino“. Mes dažniausiai esame humaniški tiems, kas yra panašus į mus, kadangi projektuojame savo emocijas, jaučiame empatiją mūsų augintiniams (prisiminkime savo pasibaisėjimą kinais, valgančiais šunis ir kates), bet esame pakankamai negailestingi tiems, kas atrodo kitaip. Pavyzdžiui – augalams.

Vegetarai dažnai sumenkina augalų intelektą (tiksliau tai, ką būtų galima vadint intelektu) bei neigia tai, kad augalai gali jaust skausmą. Ar augalai yra protingi? Ar augalai yra inteligentiški? Ar augalai gali jausti? Dažnas atsakymas yra ne. Kas gi tie augalai – vien tik cheminės reakcijos ir jokių centrinės nervų sistemos užuomazgų. Į sriubą juos!

Tačiau viskas nėra taip paprasta. Anot naujos mokslo srities – neurobiologijos, augalai gali būt pavadint jeigi ne protingais ir intelektualiais, tai bent jau turinčiais protingos ir intelektualios būtybės požymių. Neturėdami smegenų ir nervų, jie turi analogiškas struktūras bei gali komunikuoti, matuoti laiką ir net slėptis. Augalai nemąsto taip, kaip mes, tačiau apdoroja savo jutimus ir nepaprastai protingai reaguoja į dirgiklius. Augalai, neturėdami ausų, girdi. Be skonio ir klausos augalai turi ir kitų jausmų – jie jaučia planetos trauką, vandenį ir apeina (apauga) kliūtis. Nekalbu apie tai, kad augalai moka prisitaikyti! Bet apie viską iš eilės.

Augalai gali girdėti ir patys naudoja garsus bendravimui

Mes dažnai pasišaipome iš žmonių kalbančių su savo augalais, tačiau štai paprastasis kukurūzas (Zea mays) girdi ir moka „kalbėti“. Augalo šaknys skleidžia klyksinčius garsus, kurių dažnis yra apie 220 hercų. Mokslininkai specialiai augino kukurūzo daigus vandenyje bei grojo jiems dirbtinius 220 hercų dažnio garsus. Vandenyje augę daigų šaknys pradėjo kryptingai augti link garso šaltinio bei pačios skleidė klyksintį garsą, lyg bandydamos susikalbėti.

Sodininkai seniai kalba apie teigiamą baziliko įtaką daržovių augimui daržuose. Baziliko buvimas šalia skatina greitesnį kitų augalų sėklų dygimą. Buvo spėjama, kad daigai sužino apie baziliką pagal skleidžiamas cheminės medžiagas, lytėjimą arba šviesą. Tačiau kokia gi buvo tyrėjų nuostaba, kada paaiškėjo, kad bazilikas su čili pipirų daigais bendrauja akustinėmis bangomis, o daigai dygsta dešimt procentų geriau, „girdėdami“ kaimynystėje baziliką.

Lyg to būtu maža, paaiškėjo, kad paleidus žiaumojančio ir čepsinčio vikšro garso įrašą, augalai reaguoja išskirdami gynybines chemines medžiagas, nors vikšro ir nėra. Būtent taip elgiasi baltažiedis vairenis. Išgirdęs garso įrašą, jis puola ruoštis galimai kenkėjo atakai, o jo reakcija yra tuo stipresnė, kuo garsas yra garsesnis. Mokslininkams paleidus įrašytus vėjo bei dainuojančios cikados garsus, baltažiedis vairenis visiškai nereagavo. Kaip matome, augalai ne tik girdi, kalba bet ir atskiria vieną garsą nuo kito!

Augalai mato spalvas, gali mąstyti ir atsiminti

Augalai suvokia šviesos spalvą ir gali įsidėmėti, kuri šviesos spalva yra susijusi su konkrečiomis grėsmėmis. Tyrėjai apie valandą laiko augalą laikė apšviestą vienspalve šviesa, o po to užkrėtė virusu, nuo kurio augalai mokėjo apsiginti pasigamindami vaistus. Kuomet mokslininkai apšviesdavo augalą tuo pačiu šviesos šaltiniu, jų nuostabai augalas „atsimindavo“ ir iš anksto pradėdavo gamintis vaistus.

Dar daugiau, augalas gebėjo pernešti informaciją apie šviesą ir jos charakteristikas nuo vieno iki kito lapo pasitelkęs elektrocheminių reakcijų grandinę, labai primenančią savotišką nervų sistemą. Apšvietus tik vieną augalo lapą, į tai sureaguodavo visas augalas. Apšvietus augalo apačią, sureaguodavo viršus. Mokslininkai mano aptikę specifines ląsteles (angl. bundle sheath cell), kurios atlieka nervų sistemos vaidmenį augaluose.

Lyg to būtų maža, pasirodo, augalai moka atpažinti savo atžalas bei demonstruoja… altruizmą! Kuomet augalai auga apsupti savo atžalų – tos pačios rūšies atstovų, išaugusių iš augalo sėklų, augalai neeikvoja pernelyg daug energijos šaknų vystymui. Tačiau vos tik augalas atpažįsta savo rūšies atstovą, su juo niekaip nesusijusį, jis iš karto intensyviai augina šaknis bandydamas sutrukdyti konkurentui užaugti ir perimti išteklius.

Augalai jaučia skausmą ir priima sprendimus

Augalai turi ir skausmo pojūtį – valgomi arba raunami jie gamina anestetikus. Kiti augalai reaguoja stangrindami dyglius arba gamindami alergeną, dėl kurio juos valgančių žinduolių gerklės ir liežuviai sudirginami bei vyksta alerginės reakcijos. Nors ir be nervų sistemos, jie turi neurotransmiterius, būdingus gyvūnams (dopaminą, serotiną) ir demonstruoja sisteminį elektrinį aktyvumą. Dar daugiau, kuomet augalas jaučia skausmą, jame stebimas elektrinis aktyvumas primena gyvo organizmo neuroninį aktyvumą, o spėjama jų „smegenų“ vieta yra… šaknys.

Didesnę nuostabą kelia situacijos, kuomet augalai net priima sprendimus. Būtent tai daro raugerškis. Jo vaisiai paprastai turi nuo vienos iki kelių sėklų. Pasirodo, raugerškis geba suvokti, koks sėklų skaičius yra užkrėstas kenkėjų lervų ir priimti sprendimą, ar jam reiktų atlikti tos užkrėstos sėklos „abortą“. Kuomet vaisiuje tik viena sėkla, raugerškis aborto neatlieka, tačiau augalas priima sprendimą nebetiekti maistinių medžiagų į sėklą, jei vaisiuje dar yra neužkrėstų sėklų!

Augalai matuoja laiką ir atskiria apačią nuo viršaus

Kaip galvojate, iš kur augalai žino, kada jiems skleisti žiedus, kuomet užmegzti vaisius? Atsakymas gali būti netikėtas – pasirodo, augalai matuoja laiką. Tam augaluose egzistuoja specialūs baltymai, kurie reaguoja į šviesos kiekį, gaunamą dienos metu. Kuomet baltymai per cirkadinį ciklą gauna pakankamai Saulės energijos, jie siunčia signalą augalo elektrocheminei sistemai: laikas žydėti.

Gal esate iš tų žmonių, kurie mėgsta eksperimentuoti su augalų orientacija erdvėje paguldydami augalą šonu arba pakabindami jį aukštyn kojomis? Žinokite, augalams tai nedaro jokio įspūdžio: jų šaknys visada augs žemyn, gravitacijos kryptimi, kadangi jie turi erdvės pojūtį bei jaučia planetos trauką (gravitropizmas).

Augalai praneša vieni kitiems apie artėjančius priešus

Vabzdžių valgomi augalai apie tai praneša ne tik savo gentainiams, bet ir kitiems augalams. Tarkime, šalia kenkėjų atakuojamo pelyno augantys tabako augalai yra rėčiau liečiami kenkėjų. Matyt, tabakas „girdėjo“ pelyno pagalbos šauksmą ir atitinkamai sureagavo, pasigamindamas medžiagų, dėl kurių jo lapai tapo nebeskanūs kenkėjams. Analogiškai į susmulkintų pelyno lapų kvapą reaguoja ir pomidorai su bulvėmis. Jie puola gaminti cheminę medžiagą, trikdančią kenkėjų virškinimo funkcijas. Pupos, pajutusios kitų pupų signalus apie kenkėjų ataką, auga greičiau ir sustiprina savo gynybines funkcijas. Kukurūzas taip pat reaguoja į kitų augalų išskiriamus chemikalus ir pasiruošia kenkėjų atbaidymui. Visais atvejais augalai kalba beveik universalia kalba: čili pipirai ir pupos reaguoja į kenkėjo užpultų agurkų signalus.

Augalai organizuoja ištisus komunikacijos tinklus

Gali skambėti neįtikėtinai, tačiau augalai kolektyviai nutaria, kas kokią lytį pasirinks. Štai kur tikra demokratija ir lygios teisės! Japonijoje augantis papartis, skirtingai nuo kitų augalų, gali būti tik vienos lyties, o pats augalas gimsta belytis ir išauga galėdamas tapti tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties augalu. Botanikams ilgai buvo sunku suvokti, kaip šie augalai pasirenka lytį. Netikėtai paaiškėjo, kad tai vyksta jauniems augalams komunikuojant su šalia esančiais suaugusiais paparčiais. Vyresni augalai praneša jaunesniems, jei kolonijoje trūksta vienos arba kitos lyties augalų, todėl jaunimas augdamas pasirenka savo lytį. Jei šalia yra moteriškos lyties papartis, jis išskiria hormoną, kuris signalizuoja jauniems augalams pasirinkti vyrišką lytį, o vyriškos lyties augalas signalizuoja jaunimui pasirinkti moteriškąją.

Augalai ne vien tik šaukiasi kitų gentainių pagalbos, jie taip pat praneša apie pavojus savo kaimynams augalams. Braškės, dobilas ir kiti palei žemę augantys augalai dažnai persipina savo ataugomis su kitais augalais ir taip sudaro ištisus tinklus, panašius į kompiuterinius tinklus. Kuomet vienas augalas yra užpuolamas vabzdžio, jis praneša apie tai kitiems tinkle esantiems augalams, kad jie spėtų pasiruošti. Kiti tinklo augalai tuomet spėja pasigaminti toksinus arba chemines medžiagas atbaidančias kenkėjus arba sunkiai jiems suvirškinamas. Tie ryšiai būna tokie tankūs ir gerai organizuoti, kad dalis mokslininkų net kalba apie augalų tinklo intelektą.

Augalai kviečiasi pagalbos ir bendrauja su vabzdžiais, ropliais ir vėžliais

Kai kurie augalai atsidūrę nelaimėje kviečiasi pagalbos… gyvūnus. Kuomet tabako lapai yra valgomi vikšrų, tabako augalas išskiria į orą cheminę medžiagą, kuri pritraukia kitus vabzdžius grobuonis, kurie minta vikšrais. Dar daugiau, mums taip patinkantis šviežiai nupjautos žolės kvapas yra ne kas kita, kaip cheminių medžiagų kokteilis, kurį žolė išskiria bandydama apsisaugoti nuo kenkėjų. Į šį pagalbos šauksmą atsako ne tik širšės, tačiau ir skruzdės, mikrobai, kolibriai ir net vėžliai!

Kita augalų gudrybė – cheminiai žymekliai, kuriuos jie patalpina į saldžius savo sakų lašus. Vikšras suvalgo tokį saldų sakų lašą, tačiau kartu su skanėstu gauna cheminį žymeklį, kuris pritraukia skruzdėles, pasirūpinančiais augalo apsauga nuo vikšro. Kai kurie augalai gyvena savotiškoje simbiozėje su skruzdėlėmis: maitina skruzdėles nektaru, o jos gina augalą nuo kenkėjų. Ši simbiozė yra taip toli pažengusi, jog netekęs skruzdėlių augalas suserga!

Augalai maskuojasi ir moka pabėgti iš šešėlio

Jautrioji mimoza gana netikėtai reaguoja į kenkėjus. Ji susitraukia pati ir sutraukia savo lapelius, bandydama apgauti kenkėją ir pasirodyti jam mažesniu bei nesveikesniu augalu, negu yra iš tikrųjų. Mimikrija ir maskuotė yra vienas stipriausių augalų ginklų. Vieni augalai apsimeta gyvūnais, kurių vengia jų kenkėjai, kiti augalai bando apgauti kenkėjus ant savo lapų užaugindami darinius, primenančius lervų kiaušinius tam, kad kenkėjus nuskristų ieškoti kito lapo. Dalis augalų apsimeta sudžiuvusiais ir negyvybingais.

Kuomet augalas atsiduria šešėlyje, jis bando iš jo „pabėgti“, pagreitindamas savo augimą ir tapdamas aukštesniu. Jei šie bandymai būna nesėkmingi, tuomet augalas greičiau suformuoja žiedus bei sėklas. Šis efektas yra žinomas kaip „šešeilio vengimo sindromas“ ir dėl jo nukenčia per tankiai augančių augalų derlius, kadangi augalas desperatiškai bando pratęst giminę sau nepalankiomis augimo sąlygomis.

Augalų neurobiologija iš tiesų stebina. Kuo toliau, tuo aiškiau matosi, kad augalų elgesys yra panašus į gyvūnų elgesį. Augalai moka net tapyti paveikslus, panašiai kaip delfinai arba kiti gyvūnai, kurie tai daro iki galo to nesuvokdami proceso.

Ir mes turėtume paklausti savęs, ar pagrįstai mes diskriminuojame augalus, suteikdami jiems negyvo objekto statusą ir ignoruodami jų nepaprastai sudėtingus, turiningus, jaučiančius ir protingus gyvenimus?

Domitės mokslo ir technologijų naujienomis? Skaitykite jas ir „Facebook“ socialiniame tinkle!