– Prisimink, kaip jauteisi, tapusi „Šlovės laboratorijos“ finalo Lietuvoje nugalėtoja?
– Šis jausmas išlikęs iki šiol. Pasiekiau tai, ko nesitikėjau galinti pasiekti. Einant gatve dar ir dabar sunku nesišypsoti, o vien mintis, kad atstovavau Lietuvai, labai pakelia nuotaiką.
– Sužinojusi, kad tapai nugalėtoja, savo emocijų neslėpei, tačiau kaip į šią pergalę žiūri dabar?
– Ši pergalė pakeitė mano suvokimą apie mokslą ir tai, ko tiksliai noriu iš gyvenimo. Dar ir dabar pagalvojus apie laimėjimą pilve pradeda skraidyti drugeliai. Manau, šis jausmas išliks ilgam.
– Kaip manai, kas padėjo laimėti konkursą, kuo sužavėjai komisiją?
– Pirmiausia didelis aplinkinių palaikymas ir tikėjimas manimi. Savo pasirodymą atrankose vertinau ne itin gerai, tačiau prieš finalą sau pasakiau, kad esu ne daktarė ar biologė, o inžinierė. Šis suvokimas motyvavo tiesiog būti savimi. Jei kalbi apie tai, kas tau aktualu, visada atsiras vidinė charizma, o pačiame kalbėjimo procese – ir emocijos. Nenoriu tikėti, kad atsinešta bioninė ranka lėmė pergalę. Labiau norisi manyti, kad komisiją sužavėjau savo kalba ir tuo, kas esu. Niekada nesiekiu apsimesti kuo nors kitu.
– Kokie Tavo įspūdžiai iš tarptautinio šio konkurso finalo Čeltname?
– Maniau, kad Lietuvoje buvo sunku, bet ten nuvykus viskas buvo dar kitaip. Į finalą susirinko patys geriausi savo srities žinovai su savo istorijomis ir nuomone, bet degantys ta pačia mintimi: kalbėti apie mokslą. Tad ir pagrindinis apdovanojimas yra ne trofėjus ar diplomas, bet galimybė būti išgirstam, pasiekti kuo daugiau žmonių ir juos paskatinti domėtis mokslu ar net tapti mokslininkais.
– Ką Tau davė „Šlovės laboratorija“? Kokios patirties pasisėmei?
– „Šlovės laboratorija“ man davė didesnį pasitikėjimą savimi, paskatino domėtis skirtingomis mokslo sritimis ir naujovėmis. Įgijau neįkainojamos patirties, nes susipažinau su mokslininkais iš CERN, turėjau progą pasikalbėti su lektoriais iš „TED talks“, pabendrauti su kitais finalistais, kurie dega ir gyvena atsidavimu mokslui.
– Kaip apskritai vertini „Šlovės laboratorijos“ konkursą, jo idėją, koncepciją? Ar reikia tokių konkursų?
– Tai nepakartojamas konkursas, kokių Lietuvoje labai trūksta. Jungtinėje Karalystėje jį pradėjo organizuoti „Šlovės laboratorijos akademija“, kurioje dalyvauja moksleiviai. Gaila, kad Lietuvoje, skirtingai nei kitose šalyse, šis konkursas nėra populiarus, nors jo idėja ir koncepcija – nepakartojama. Manau, kad mokslo festivalių reikia kuo daugiau, nes tik juose žmonės sužino, ką iš tikrųjų veikia mokslininkai ir kodėl svarbu tęsti pradėtus tyrimus.
– Ar skatintum savo kolegas kitąmet dalyvauti konkurse? Kodėl?
– Stengiausi skatinti dalyvauti ir šiemet, bet sulaukiau pasiteisinimų „ai, tingiu“ arba „neturiu ką pasakoti“. Kai kurie norėjo dalyvauti, bet per vėlai sužinojo. Visame mano fakultete kabėjo „Šlovės laboratorijos“ plakatai, nes norėjosi, kad kuo daugiau studentų juos pamatytų. Kitais metais stengsiuosi konkursą viešinti viso universiteto mastu. Manau, turėtų atsirasti daugiau žmonių, kurie tuo susidomės.
– Šiuo metu studijuoji trečiame kurse, taigi jau kitais metais baigsi studijas. Kokie ateities planai? Gal rinksiesi mokslininkės kelią?
– Labai didelių planų kol kas neturiu. Pirmiausia noriu baigti studijas, paskui galbūt padaryti metų pertrauką ir tik tada stoti į magistrantūrą. Jeigu viskas vyks pagal šį planą, ketinu studijuoti taikomąją arba branduolinę fiziką Kauno technologijos universitete. Norėčiau, kad magistrantūros studijos būtų susijusios su fizika. Tam mane labai motyvavo Čeltnamo mokslo festivalis.
Jeigu neįstočiau į fiziką, visuomet galiu rinktis inžinerijos, mechatronikos ir robotikos studijas savo universitete. Nežinau, kur mane nuneš vėjai po kelerių metų, bet tikiuosi pasilikti moksle ir prisidėti prie Lietuvoje atliekamų mokslinių tyrimų.
