Tos sudėtingos vandens tvarkymo sistemos buvo kuriamos daug šimtmečių dėl būtinybės kaupti vandenį šalyje, neturinčioje sezoninių upių potvynių ar net didelių upių – tokių, kurios aprūpino vandeniu egiptiečius ar šumerus.
Majai sukūrė tai, ką archeologas Vernonas Scarborough pavadino mažosiomis vandenskyromis kritulių trūkumui kompensuoti. Tačiau tokios sistemos turi didelių apribojimų. Jos gali aptarnauti tik apibrėžtą teritoriją. Krituliai pripildydavo vandens saugyklas ir mažesnius baseinus, tik jų kiekis kasmet smarkiai svyravo, todėl griežtai valdyti iš jų tiekiamo vandens kiekį taip, kaip Mesopotamijos drėkinimo sistemoje, buvo neįmanoma.
Vandens tvarkymui ir laukų drėkinimui žemumose reikėjo tinkamos topografijos, labai lankstaus darbo jėgos valdymo, taip pat – daug eksperimentuoti, taikant bandymų ir klaidų metodą.
Šimtus metų majų žemės ūkis pamažu kūrė labai sudėtingą infrastruktūrą, kurios produktyvumas, laikui bėgant, didėjo. Viskas buvo daroma pamažu ir gerai apgalvojus socialiniame ir politiniame kontekste, prisitaikiusiame prie gležnos tropinės aplinkos realijų. Majus lydėjo sėkmė, nes jie daug šimtmečių mokėsi veikti tokioje aplinkoje, atsižvelgdami į aplinkos apribojimus, kuriuos išbandė savo kailiu. Jie žiūrėjo, kad kaimai būtų išsklaidyti, ir sukūrė tarpusavio priklausomybės lygį, atspindintį netolygų teritorinį dirvų ir maisto išteklių pasiskirstymą. Kol ši sistema veikė gerai, jie buvo palyginti atsparūs klimato iššūkiams.
Ne atsitiktinai majų civilizacija atsirado kaip daugelio nedidelių miestų-valstybių mozaika; kiekvienas iš jų buvo susijęs su mažosiomis vandenskyromis, ir tai trumpalaikiams klimato svyravimams suteikė lankstumo ir atsparumo, kurio pakako daugeliui šimtmečių. Gyventojų skaičiui didėjant, ypač miestų apylinkėse, majai plėtė savo žemės ūkio mastą. I a. po Kr. jie pradėjo sausinti pelkes, iki tol nedirbamas žemes paversdami laukų, iškilusių virš žemų, sezoniškai užliejamų plotų, esančių prie upių, sistemomis. Tie plotai buvo panašūs į gerai žinomus pelkių sklypus, kuriuos po kelių šimtmečių Meksikos plokščiakalnyje naudojo actekai savo didžiajai sostinei Tenočtitlanui maitinti. Gyventojų skaičiui toliau didėjant, stačiuose kalnų šlaituose majai pradėjo daryti terasas dumblui, kuris didelių liūčių metu buvo nešamas žemyn, sulaikyti.
800 m., prieš pat žlugimą, žemumose gyveno, ko gero, 8–10 mln. majų. Toks gyventojų tankumas buvo stulbinamai didelis tropinei aplinkai, kurios natūralus išmaitinamasis pajėgumas mažas.
Patrickas Culbertas iš Arizonos universiteto nustatė, kad gyventojų tankumas pietinėse žemumose padidėjo iki 200 km2 tokio dydžio teritorijoje, kad žmonės neturėjo galimybės blogais laikais pasitraukti į naujas neliestas žemes, esančias kiek toliau. Žemdirbiai išmaitino ne tik save, bet ir sparčiai gausėjančius miestų gyventojus, įskaitant ir greitai augantį neproduktyvių kilmingųjų sluoksnį.
Miesto gyventojų skaičiui augant, o ambicingiems valdovams keliant vis didesnius reikalavimus žemdirbiams, į žemės ūkio gamybą majai įtraukė visas savo žemes ir peržengė kritinę pažeidžiamumo nuo sausrų ribą, kuri jų pasaulyje egzistavo nuo pat jo pradžios. Dėl savo mastų majų civilizacija atsidūrė už aplinkos patikimumo ribų ir pateko į galimų katastrofų pasaulį.
Dar neseniai, svarstant majų civilizacijos žlugimo priežastis, sausrų hipotezės būdavo atmetamos daugiausia dėl to, kad klimatologinių įrodymų beveik nebuvo. Tačiau dabar žemumos ežerų ir jūros kernai pateikė akivaizdžių įrodymų, kaip sausra gali sugriauti civilizacijas.
Majų civilizacijos istoriją sugretinę su pasikartojančių sausrų fonu, pastebėsime įdomių sutapimų. Pirmas iš D. Hodelio nustatytų sausrų ciklų vyko tada, kai majų žemės ūkis buvo dar gana lankstus, kad pajėgtų prisitaikyti prie sausringų metų. Antras sausrų ciklas majus užgriuvo kaip tik tada, kai suklestėjo pirmieji miestai, ir žemumose prasidėjo civilizacija. Tokie miestai, kaip al Miradoras, įsikūrė žemumose, kur vandenį galima surinkti ir laikyti.
Iš pradžių majų sistema veikė gerai, bet miestai greitai tapo per dideli, pažeidžiamumo slenkstis buvo peržengtas, al Miradoro valdovai, ištikus gaivalinei nelaimei, prarado dvasinį patikimumą, ir žmonės išsilakstė.
Taigi pagrindinė majų žlugimo priežastis – bent trys didelės sausros, atnešusios badą ir kraštutines socialines permainas. Didieji miestų valdovai buvo bejėgiai prisišaukti lietų, ir, galimas dalykas, juose kilo neramumų. Archeologiniai duomenys rodo, kad tų miestų gyventojai žuvo ar pasklido po mažesnius kaimelius. Nelaimingieji majai per daug išsiplėtė, ir jų civilizacija sužlugo.
Apie knygą
Vienas žinomiausių ir talentingiausių autorių, rašantis apie klimato pokyčius istoriniame kontekste. Analizuodamas šimtų ir dešimčių tūkstančių metų duomenis, jis akivaizdžiai parodo, kaip klimato pokyčiai veikė mūsų besiformuojančią civilizaciją. Kaip ir kitose parinktose knygose, vertinga čia yra platus pavyzdžių spektras, vaizdinga kalba ir įvairių mokslo sričių (archeologija, klimatologija, sociologija) duomenų interpretacija, jų gretinimas. Tai kitas, originalus būdas pažinti žmonijos istoriją ir suprasti, kokia reikšmę mums turi ir gali turėti nepaliaujanti klimato kaita.
Apie projektą
Vykdant ES SF projektą „Nacionalinės mokslo populiarinimo sistemos sukūrimas ir įgyvendinimas“, Lietuvos mokslų akademijos iniciatyva išleista dvylikos mokslo populiarinimo knygų serija „Mokslas visiems“. Jų autoriai išsamiai ir suprantamai atskleidžia šiuolaikinio mokslo bei technologijų vystymosi tendencijas pasaulyje. Demonstruoja sąsajas ne tik tarp įvairių mokslo sričių, bet ir tai, kaip technologijos (pvz., internetas) veikia visuomenę, keičia socialinius procesus ir mūsų mąstymą. Parodo šiuolaikinio mokslo funkcionavimo mechanizmus, jo poveikį visuomenei, jos etikai, žmonių sveikatai bei politikai ir atvirkščiai.
LMA kartu su Delfi portalu kas savaitę pasiūlys jums susipažinti su šių knygų ištraukomis. Visas knygas pdf formatu galite nemokamai atsisiųsti iš LMA svetainės.
Domitės mokslo ir technologijų naujienomis? Skaitykite jas ir „Facebook“ socialiniame tinkle!.
