Jis buvo vienas iš didžiausių nuo paskutinio ledynmečio laikų. Per išsiveržimą nuvirto 1300 m šio ugnikalnio Rytų Javoje viršūnės. Išsiveržimo metu žuvo ne mažiau kaip 12 000 žmonių, dar 44 000 mirė iš bado, kurį sukėlė pelenai, iškritę ant gretimų salų. Tankūs vulkaniniai debesys, iškilę aukštai į atmosferą, daugiau kaip 20 proc. sumažino saulės spindulių sugėrimą.
1816 m. iš karto liūdnai pagarsėjo kaip „metai be vasaros“. Tą vasarą vidutinė mėnesio temperatūra buvo 2,3–4,6 °C žemesnė už vidutinę. Augančius javus išguldė audros su kruša ir ledais. Didelė dalis prikultų grūdų Pietryčių Anglijoje buvo „tokie drėgni, kad jų vartoti iš karto buvo neįmanoma“. Dėl šalto oro poetas Percy Bysshe Shelley, jo žmona Mary ir draugas poetas Lordas Byronas per vasaros atostogas Ženevoje buvo priversti sėdėti viduje ir linksminti vienas kitą įvairiomis istorijomis. Merės išgalvota istorija tapo klasikiniu siaubo romanu „Frankenšteinas“.
Nors Islandijos ugnikalnių išsiveržimai buvo ne tokie galingi kaip Tamboros, jie darė nemažą trumpalaikį poveikį Europos klimatui, ypač tiems natūrinio ūkio žemdirbiams, kurie gyveno nuo derliaus iki derliaus. Remiantis Grenlandijos ledo skydo kernu, radiokarboniniu amžiaus nustatymu, vulkaninių pelenų sluoksneliais durpynuose ir kitomis nuogulomis, kuriose yra savitų mikroelementų, būdingų konkretiems ugnikalniams, kartais įmanoma identifikuoti didelius išsiveržimus, paveikusius nemažas teritorijas.
Gerai pastebimas pelenų sluoksnelis, atsiradęs po didelio Heklos ugnikalnio išsiveržimo, aptiktas Grenlandijos ledo skydo GISP-2 kerne ties 1159 m. pr. Kr. žyma. Švedijos pelkėse jį atitinka durpių sluoksniai, liudijantys apie tuo metu vyravusį šaltesnį ir drėgnesnį klimatą. Airijoje medžių kamienuose matyti ryški plonesnių rievių zona ties tų metų riba.
Atrodytų, galima nekreipti dėmesio į, sakykime, penkių šaltesnių vasarų dėl vulkaninės veiklos suaktyvėjimo seką begaliniame sėjos ir pjūties cikle – tokia natūrinio ūkio žemdirbių dalia. Tačiau tiems, kurie turėjo tai iškęsti, 5 m. buvo ilgas laiko tarpas. Juk kad ir koks geras derlius būdavo tais metais, jie vis tiek gyveno ties išlikimo riba.
Istorikas Johanas Huizinga apie viduramžius kartą pasakė: „atrodo, to meto žmonėms atstumas tarp liūdesio ir džiaugsmo, sėkmės ir nesėkmės buvo daug didesnis negu dabar... Persmelkiantis šaltis ir bauginanti žiemos tamsa buvo konkretesnės blogybės“. Tos jo pastabos dar labiau galioja prieš 2500 m. gyvenusiems žemdirbiams, kai dauguma bendruomenių balansavo ties išsimaitinimo riba, kai jos turėjo tik tiek grūdų, kad galėjo atlaikyti tik vieną blogą derlių ir pasilikti sėklos kitų metų sėjai. Net gerais metais žemdirbius nuolat persekiojo žiemos bado šmėkla. Kad žmonės imtų badauti, pakako truputį per daug ar per mažai kritulių, per daug ankstyvos ar vėlyvos šalnos, galvijų ligų epidemijos, išguldančios veislinius ir darbinius gyvulius. Kiekvieną namų ūkį nuo bado gelbėjo tik senieji giminystės ryšiai, socialinė tarpusavio sąveika, na ir nors mažėjantys, bet dar neišnykę valgomųjų laukinių augalų bei medžiojamųjų žvėrių ištekliai.
Badmiriavimo pavojus visą laiką kybojo virš šiaurinių regionų, kur šimtmečiai gerų derlių padidino žemės ūkio produktyvumą. Dėl to augo gyventojų skaičius kaimuose, o besiplečiančioms bendruomenėms reikėjo daugiau miškų ir ganyklų. Žmonės visą laiką nepakankamai suvokia, koks marginalinis yra prasimaitinimo lygio žemės ūkis.
Augančiuose kaimuose žemdirbiams neišvengiamai reikėjo daugiau žemės, o kadangi geriausios jau buvo dirbamos, tai atėjo eilė prastesniems žemės sklypams, kurių daugelis buvo lengvai erozijos veikiamuose kalvų šlaituose. Yra subtilus neregimas gyventojų skaičiaus augimo, gero derliaus ir žemės pajėgumo išmaitinti tam tikrą žmonių skaičių ryšys. Beveik visada žmonės dirbdavo ties to pajėgumo riba, kartais ją peržengdami. Dažnai žiemą kaimo gyventojai badaudavo ir mirdavo.
Badavimas ir blogo maitinimosi laikotarpiai buvo žalvario amžiaus gyvenimo kasdienybė. Tirdami sušalusį ječio lavoną, garsųjį 3100 m. pr. Kr. „sniego žmogų“, žuvusį aukštai Alpėse, mokslininkai jo kauluose aptiko iškalbingas „Hario linijas“, atsiradusias dėl blogo maitinimosi devintais, penkioliktais ir šešioliktais jo gyvenimo metais. Jis taip pat buvo patyręs sulėtėjusio augimo laikotarpių; tai dar vienas blogos mitybos požymis. Jo atvejis – tipinis. Tais laikais riba tarp badavimo ir gausos buvo labai neryški ir lengvai peržengiama. Heklos išsiveržimas 1159 m. pr. Kr. galėjo sukelti nederlių ir badą didelėje Šiaurės Europos teritorijoje.
Apie knygą
Vienas žinomiausių ir talentingiausių autorių, rašantis apie klimato pokyčius istoriniame kontekste. Analizuodamas šimtų ir dešimčių tūkstančių metų duomenis, jis akivaizdžiai parodo, kaip klimato pokyčiai veikė mūsų besiformuojančią civilizaciją. Kaip ir kitose parinktose knygose, vertinga čia yra platus pavyzdžių spektras, vaizdinga kalba ir įvairių mokslo sričių (archeologija, klimatologija, sociologija) duomenų interpretacija, jų gretinimas. Tai kitas, originalus būdas pažinti žmonijos istoriją ir suprasti, kokia reikšmę mums turi ir gali turėti nepaliaujanti klimato kaita.
Apie projektą
Vykdant ES SF projektą „Nacionalinės mokslo populiarinimo sistemos sukūrimas ir įgyvendinimas“, Lietuvos mokslų akademijos iniciatyva išleista dvylikos mokslo populiarinimo knygų serija „Mokslas visiems“. Jų autoriai išsamiai ir suprantamai atskleidžia šiuolaikinio mokslo bei technologijų vystymosi tendencijas pasaulyje. Demonstruoja sąsajas ne tik tarp įvairių mokslo sričių, bet ir tai, kaip technologijos (pvz., internetas) veikia visuomenę, keičia socialinius procesus ir mūsų mąstymą. Parodo šiuolaikinio mokslo funkcionavimo mechanizmus, jo poveikį visuomenei, jos etikai, žmonių sveikatai bei politikai ir atvirkščiai.
LMA kartu su Delfi portalu kas savaitę pasiūlys jums susipažinti su šių knygų ištraukomis. Visas knygas pdf formatu galite nemokamai atsisiųsti iš LMA svetainės.
