Šeši gyvūnai, (beveik) atskleidę nemirtingumo paslaptį

Nemirtingumo perspektyva – klausimas, žmones dominantis jau kelis tūkstančius metų. Tiesa, didžiąją ligšiolinės mūsų istorijos dalį tai buvo perspektyva, svarstoma tik kaip religinis klausimas, nors kelis pastaruosius dešimtmečius nemirtingumas žmones vis labiau domina ir iš mokslinės pusės: medicina tobulėja, o mokslininkai kartkartėmis vis prabyla apie galimybę gyventi na bent jau 150 metų.

Žinoma, nemirtingumu to nepavadinsi – veikiau tai yra „ekstremalus ilgaamžiškumas“. Bet jo pagrindas yra „biologinis nemirtingumas“ – sulėtintas senėjimas ląsteliniame lygmenyje arba ilgą laiką stabili ląstelinė veikla, kartais net viso ląstelės gyvybinio ciklo eigoje. Ir yra bent keletas gyvūnų rūšių, kurios, panašu, pasižymi tokiu biologiniu nemirtingumu, rašo ilknowledge.com.

1. Omarai

Jiems viso gyvenimo metu nepasireiškia senėjimo požymiai. Žinoma, stebėjimų duomenys yra kiek riboti – yra labai jau nedaug omarų, kurie būtų ilgą laiką auginami nelaisvėje. Bet mokslininkams žinoma, kad omarai auga visą gyvenimą. Kitaip tariant, pagal masę galima daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti jų amžių. Todėl į vieno Niujorke esančio restorano akvariumą patekus vienam tokiam milžiniškam nariuotakojui buvo nustatyta, kad jam – apie 140 metų. Mokslininkams žinoma, kad šių jūros gyvių mirties priežastis dažniausiai būna ligos, neretai jie savo dienas baigia ir keptuvėse (reali tokio likimo grėsmė buvo kilusi ir minėtam ilgaamžiui), tačiau nedaug kam žinoma, kad omarai gali daugintis „iki paskutinio atodūsio“. Kaip bebūtų keista, kuo omarai vyresni, tuo jie būna vaisingesni. Beje, restorano savininkai net 9 kilogramus sveriantį omarą išleido į laisvę ir toliau gausiai didinti savo rūšies populiacijos.

2. Plokščiosios kirmėlės

Plokščiosios kirmėlės, ypač priklausančios blakstienuotųjų kirmėlių klasei, yra labai perspektyvus senėjimą tyrinėjančių mokslininkų objektas. Blakstienotuosios kirmėlės pasižymi išskirtinėmis regeneracinėmis savybėmis – jos geba išsiauginti prarastus audinius, o perkirstos gali išaugti į du visiškai atskirus organizmus. Faktas, kad visą savo gyvenimą šios kirmėlės gyvena jų organizme esant pastoviam telomerazės (fermento, kuris dalyvauja ląstelių dalijimesi) kiekiui, reiškia, kad jos yra iš esmės nemirtingos.

3. Lėtūnai

Šie gyviai, neretai vadinami „vandens meškučiais“ iš tikrųjų yra žavingi, primenantys meškučius-guminukus. Bet mikroskopiniai sutvėrimai tuo pačiu yra ir aplinkos poveikiui turbūt patys atspariausi gyviai žemėje – jie gali išgyventi praktiškai bet kokiomis sąlygomis. Nenužudo jų nei intensyvi kosminio spinduliuotė, nei pats negailestingiausias slėgis vandenynų gelmėse, nei siaubinga kaitra, svyruojanti nuo 150 iki 240 ºC. Lėtūnai gali pagal aplinkos padiktuotas sąlygas kontroliuoti ir netgi sustabdyti savo metabolizmą, iš kūno pašalinti visą drėgmę ir tokioje „džiovintoje“ vegetacinėje būsenoje išgyventi ne mažiau nei 10 metų.

4. Medūzos

Labai ypatinga medūzų rūšis, vadinama Turritopsis dohrnii, yra įvaldžiusi transdiferenciacijos procesą. Tai reiškia, kad ji sugeba neribotą kiekį kartų kisti iš ankstyvos polipo iki brandžios medūzos gyvenimo stadijos ir vėl ratu grįžti į ankstyvąją stadiją. Kitaip tariant, ji neribotą kiekį kartų pasensta ir atnaunėja.

5. Vėžliai

Sąlyginis nemirtingumas būdingas ir kai kuriems stuburiniams gyviams. Mokslininkai nustatė, kad vėžlių kūnai net kelis dešimtmečius gali egzistuoti be jokių funkcinių ar reprodukcinių pakitimų – jei tik per tą laiką nepatiria kokių traumų ar infekcinių ligų. Geriausias tokio ilgaamžiškumo pavyzdys yra Adwaita – vienas ilgiausiai nugyvenusių žmonijai žinomų gyvūnų, priklausančių gigantiškų Aldabros vėžlių šeimai. 2006 metais Adwaita iškeliavo į anapilį būdamas 255 metų. Ne nuo senatvės – per įtrūkusį kiautą į organizmą įsiskverbė infekcija.

6. Hidros

Hidros, kaip ir plokščiosios kirmėlės, pasižymi regeneracinėmis savybėmis, ilginančiomis gyvenimą. Šie gėlavandeniai gyviai yra daugialąsčiai, jiems būdinga radialinė simetrija. Nesiliaujantis hidrų ląstelių dalijimasis gali kompensuoti bet kokius biologinius defektus, o biologinį jų nemirtingumą užtikrina ląstelių dalijimosi metu netrumpėjančios telomeros.