Jūrose vandens lygis buvo 90 m žemiau nei dabar. Mėnesienos apgaubtą naktį plaukiant burlaiviu pietine Šiaurės jūros dalimi ir gėrintis sidabriniu taku raibuliuojančiame vandens paviršiuje, gali būti sunku patikėti, kad esate keliais metrais aukščiau vietos, kuri vos prieš 10 000 m. buvo sausuma. Dogerio seklumoje žvejojantys žvejai iš jūros dugno yra ištraukę iečių antgalių iš elnio ragų bei kitokių dirbinių. Tada prasidėjo atšilimas, ir vos per kelis tūkstančius metų kraštovaizdis pasikeitė neatpažįstamai.
12 700 m. pr. Kr. kai kuriose vietovėse vasarą buvo šilčiau nei dabar. Paprastas vabalas ir vėl mums tarnauja kaip permainų barometras. Tie maži padarėliai nepaprastai jautrūs temperatūros pokyčiams, ypač šiaurinėse platumose; labiausiai tuo pasižymi britų vabalai. 13 000 m. pr. Kr. Britanijoje gyvenusios ir šaltį mėgusios vabalų rūšys įrodo, kad vidutinė liepos mėnesio temperatūra buvo apie 10 °C. Vėliau vabalų populiacija pasikeitė iš esmės. Vasaros temperatūra sparčiai kilo, apie 12 500 m. pr. Kr. Pasiekė vidutiniškai 20 °C, o 11 000 m. pr. Kr. laipsniškai nukrito beveik iki 14 °C. Atšilimas sutapo su ryškiu Skandinavijos ir Alpių ledo skydų susitraukimu. Ledui tirpstant, į okeaną pateko milijardai litrų gėlo vandens. 12 000 m. pr. Kr. Jūros vandens lygis kai kuriose vietose kilo iki 40 mm per metus.
Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais švedų botanikas Lennartas von Postas sukūrė palinologijos mokslą, tiriantį mažytes žiedadulkes, išlikusias įmirkusiose Švedijos pelkių nuogulose. Mokslininkas suprato, kad tos mažytės žiedadulkės labai tinka nustatyti, kokie medžiai kadaise augo tose apylinkėse. Botanikas iš jų sudarė pavyzdžių stulpelius, kuriuos galima laikyti Šiaurės Europos medžių dangos kitimo holoceno metu kronika.
L. Posto ir jo sekėjų darbuose teigiama, kad stepių augalija, per paskutinį ledynmetį dengusi didelę Europos dalį, pamažu tankėjo, didėjo jos produktyvumas, atsirado kadagių, karklų ir kitokių krūmų, dar vėliau – medžių. 12 000 m. pr. Kr. beržynai dengė didelę Anglijos dalį ir daug Vakarų ir Šiaurės Europos plotų. Vienintelis medžių daugėjimo Europoje stabdys buvo natūralus jų plitimo greitis. Kai kurių medžių, sakykime, beržų ir guobų, sėklas platina vėjas, todėl jie veisėsi greičiau už ąžuolus, kurių giles išnešioja paukščiai bei, pavyzdžiui, upeliai; be to, jie ir auga daug lėčiau.
Specialistų nuomone, beržas, pušis, alksnis ir lazdynas galėjo plisti 1–2 km per metus greičiu 500–2000 m. Galutinis kokio nors medžio paplitimo plotas taip pat priklausė ir nuo tos vietos prie ledyno, iš kurios jis ėmė plisti.
Tarkime, pušis atkeliavo nuo žemyninio šelfo prie vakarinės Airijos, o bukas – iš Italijos ir Balkanų. Iki šiol beržynai vyrauja Rytų ir Vidurio Europoje, kur toliau į vakarus auga pušys.
Kai nėra dirvožemio ar atstumo kliūčių, klimato pokyčiai augalų paplitimą gali paveikti nepaprastai greitai. Pavyzdžiui, Zelandijoje pietinis bukas (Nothofagus) paskutinio ledynmečio metu augo tik keliose nevėjuotose vietovėse, o didžiąją teritorijos dalį dengė pievos ir krūmokšniai. Tačiau dėl greito atšilimo ledynmečio pabaigoje bukai vos per 3000 m. visiškai išstūmė atvirų vietovių augaliją.
Ekologiškai nestabiliais 13 000–8000 m. pr. Kr. medžių plitimas priklausė nuo daugelio veiksnių, įskaitant ir gyvulių daromą žalą, ligas ir žaibų bei kitokių priežasčių sukeltus gaisrus. Medžių pasiskirstymui įtakos galėjo turėti ir žmonės, tyčia padegdami sausą žolę, kad augalai geriau dygtų, ir kad medžiojamiems žvėrims priaugtų ūglių. Žodžiu, ugnis buvo galinga priemonė aplinkai keisti.
Po dviejų audringų greito augalijos kitimo tūkstantmečių Europos vaizdas iš pagrindų pasikeitė. Beržynai, iš pradžių paplitę tik šiaurinių regionų pakraščiuose, dabar nusidriekė toli į šiaurę, į Skandinaviją ir Šiaurės Rusiją. Tundra ir stepė smarkiai nyko. Tie aplinkos pokyčiai iškėlė ypatingus iššūkius žmonėms, prisitaikiusiems prie įšalo.
Iš pradžių kilo problemų dėl didžiųjų žvėrių medžioklės. 14 000– 9500 m. pr. Kr. išnyko daug kromanjoniečių medžiojamų žvėrių, ypač tų, kurių svoris viršijo 44 kg. Iš gerai žinomų reikėtų paminėti mamutą, gauruotąjį raganosį, didįjį elnią ir daug mažesnių žinduolių. Kodėl ši išnykimų epidemija nusiaubė Ameriką, Europą ir Šiaurės Euraziją, dar nėra visiškai aišku.
Daugelis iš didžiųjų žvėrių galėjo nesugebėti prisitaikyti prie greitai kylančios temperatūros.
Pavyzdžiui, neseniai Kondoveryje, Anglijoje, buvo aptikta mamutų šeima, žuvusi tuo metu, kai jiems pažįstama stepės-tundros aplinka slinko į Šiaurę, užleisdama vietą miškams. Daugelyje vietų jūrų vandens lygio kilimas, kalnų grandinės ir kitokios gamtinės kliūtys galėjo sukliudyti gyvūnams persikelti į atviresnes teritorijas.
Įvairūs sudėtingi ir kol kas dar mažai perprasti aplinkos iššūkiai lėmė specializuotų ir blogiau prisitaikančių ledynmečio laikų žinduolių rūšių išnykimą. Vien tik Šiaurės Eurazijoje jų išnyko apie 80. Mamutai išliko tik labai šaltoje ir atokioje kylančio jūros vandens atkirstoje nuo Beringijos Vrangelio saloje, esančioje poliariniame Sibire, kur vyravo stepės-tundros. Čia Šiaurės dramblys ir toliau klestėjo ledynmečio laikų sąlygomis, tik dėl izoliacijos mamutai virto nykštukiniais. Galų gale ši užkampyje gyvenusi populiacija išnyko dėl natūralių priežasčių. Paskutinis mamutas žuvo apie 2500 m. pr. Kr., kai prie Nilo jau kilo Gizos piramidės, o Vidurio ir Vakarų Europoje buvo pradėti naudoti plūgai.
Apie knygą
Vienas žinomiausių ir talentingiausių autorių, rašantis apie klimato pokyčius istoriniame kontekste. Analizuodamas šimtų ir dešimčių tūkstančių metų duomenis, jis akivaizdžiai parodo, kaip klimato pokyčiai veikė mūsų besiformuojančią civilizaciją. Kaip ir kitose parinktose knygose, vertinga čia yra platus pavyzdžių spektras, vaizdinga kalba ir įvairių mokslo sričių (archeologija, klimatologija, sociologija) duomenų interpretacija, jų gretinimas. Tai kitas, originalus būdas pažinti žmonijos istoriją ir suprasti, kokia reikšmę mums turi ir gali turėti nepaliaujanti klimato kaita.
Apie projektą
Vykdant ES SF projektą „Nacionalinės mokslo populiarinimo sistemos sukūrimas ir įgyvendinimas“, Lietuvos mokslų akademijos iniciatyva išleista dvylikos mokslo populiarinimo knygų serija „Mokslas visiems“. Jų autoriai išsamiai ir suprantamai atskleidžia šiuolaikinio mokslo bei technologijų vystymosi tendencijas pasaulyje. Demonstruoja sąsajas ne tik tarp įvairių mokslo sričių, bet ir tai, kaip technologijos (pvz., internetas) veikia visuomenę, keičia socialinius procesus ir mūsų mąstymą. Parodo šiuolaikinio mokslo funkcionavimo mechanizmus, jo poveikį visuomenei, jos etikai, žmonių sveikatai bei politikai ir atvirkščiai.
LMA kartu su Delfi portalu kas savaitę pasiūlys jums susipažinti su šių knygų ištraukomis. Visas knygas pdf formatu galite nemokamai atsisiųsti iš LMA svetainės.
