Ar teko vaikystėje bendrauti su savo seneliais? Senelis visada suras laiko anūkui ir padės pataisyti dviratį arba ką nors sumeistrauti. O ką kalbėti apie močiutę, kuri visada duos kokį skanėstą, arba šiaip įteiks skanių lauktuvių iš kaimo. Darbų ir buities nuvargintiems tėvams seneliai yra tikras išsigelbėjimas, nes, kol atžalos pas senelius kaime, tėvai pagaliau gali pailsėti ir atspalaiduoti. Bet ar tikrai tokia paprasta yra senelių rolė žmonijos istorijoje?
Visi mano draugai, iš tų, kas turėjo laimės pažinot savo senelius (gaila, pats nesu toks), su meile kalba apie jų vaidmenį savo gyvenime. Kaimo lauktuvės: rūkyta mėsa, dešros, sūdyti lašiniai, konservuotos daržovės, vaisių kompotai. O koks skanus ir kitoks, lyginant su parduotuviniu, buvo kaimiškas pienas... Pamenate? O kur dar miško uogos ir grybai? Seneliai visada žinojo „gerų vietų“ miškuose, jų žodis visada buvo lemiamas prieš dedant grybą į krepšį. O gal teko ragauti senelio meistriškai surinktos beržų sulos? „Diedukas“ ir „baba“, gyvendami kaime, sovietmečiu rimtai prisidėdavo prie skurdaus tarybinės šeimos raciono.
Tuo įdomiau yra skaityt mokslinę naujieną apie senelių instituto svarbą ankstyvųjų žmonių bendruomenei. Iš pirmo žvilgsnio tema gali atrodyt nieko bendro su mokslu neturinti, tačiau tokį požiūrį galima lengvai pakeisti vos palyginus žmogaus ir kitų primatų vaiko brendimo ir augimo laikotarpius.
Mums genetiškai artimiausi primatai taip pat, kaip ir žmonės, gyvena bendruomenėse, kuriose genties motinos kartu prižiūri vaikus savotiškose vaikų darželiuose, o patinai rūpinasi maistu ir genties apsauga. Panašiai prieš tūkstančius metų gyveno ir pirmykščiai žmonės, tačiau tarp žmonių ir primatų egzistavo vienas rimtas skirtumas. Žmonių mažyliai reikalauja nepaprastai ilgai trunkančios rūpybos, o vaikas subręsta tik ties 10-12 gyvenimo metais. Šimpanzėms reikia per pusę mažiau laiko, o šešių-devynių mėnesių beždžioniukas jau gali kaboti įsikibęs medžio šaką. Dvigubai ilgesnis brandos laikas, anot tikimybių teorijos, reiškia kelis kartus didesnį pavojų vaikui žūti nuo plėšrūnų nagų ir ilčių, o tėvams tai reiškia kelis kartus didesnes pastangas aprūpinti savo atžalą būtinu maistu.
Taip pat, jei pasižvalgytume po mums genetiškai artimus gyvūnus, į akis krenta žmogaus sąlyginis ilgaamžiškumas. Šio ilgaamžiškumo dėka žmonių gentys turėjo pakankamą kiekį senelių, kurie galėjo prisidėti prie anūkų auginimo ir mitybos, taip sumažindami krūvį, tenkantį tėvams bei padidindami vaikų išgyvenimo galimybes. Ši teorija egzistuoja gana senai ir ji teigia, kad seneliai atlieka antraeilių vaikų ir tėvų maitintojų vaidmenį. Tačiau iki šiol ji nebuvo pagrįsta skaičiais.
Būtent šią teoriją Bolivijos džiunglėse dirbusi mokslininkų grupė pabandė pagrįsti skaičiais. Tyrėjai penkerius metus stebėjo Amazonijos džiunglėse gyvenančios genties Tsimani šeimas. Iš viso buvo stebimos 239 šeimos, gyvenusios 8 mažose gyvenvietėse. Tsimani gentis buvo izoliuota nuo aplinkinio pasaulio, iš kurio jie kartkartėmis gaudavo tik būtinos reikmės gaminius: peilius, kirvius ir t.t. Gentis neturėjo elektros, vandens valymo įrenginių ir buvo sunkiai pasiekiama vien tik upėmis.
Gentis džiunglėse pravalydavo mažus lauko plotus, kur augindavo grūdus ir daržoves, medžiodavo gyvūnus, gaudė žuvį, rinko šaknis ir uogas. Mokslininkų vertinimu, net 95 procentus genties gaunamų kalorijų šios genties žmonės pasigamindavo patys. Mokslininkai įdėmiai stebėjo mitybos racioną bei domėjosi iš kur ant pietų stalo atsirasdavo tas arba anas produktas.
Mokslininkai stebėjo iš viso apie 1500 Tsimani genties žmonių bei analizavo jų per dieną suvartojamų bei pagaminamų kalorijų pasiskirstymą. Kaip ir reikėjo tikėtis, abejų lyčių vaikai iki 5 metų suvartodavo vienodą kalorijų kiekį. Nuo 6-7 metų mergaitės pradėdavo padėti motinoms su maisto ruošimu, o maži berniukai nuo 7-8 pradėdavo mokytis dirbti laukus bei medžioti, todėl jų suvartojamų kalorijų balansas pradėdavo augti. Ties penkioliktais savo gyvenimo metais Tsimani genties berniukas pilnai save aprūpindavo maistu. Nuo šio laiko taško, berniuko (vėliau ir vyro) pagaminamų ir suvartojamų kalorijų balansas tik augo, kol 45 metų vyro gyvenimo metais pasiekdavo 4 000 pagaminamų kalorijų per dieną ir pradėdavo mažėti. Tsimani genties moteris pilnai save maistu aprūpinti pradėdavo tik ties 22-23 gyvenimo metais. Produktyviausios buvo 44-45 metų Tsimani genties moterys, kurios pagamindavo apie 2 000 kalorijų per dieną maisto perteklių. Vėliau šis skaičius pradėdavo lėtai mažėti, tačiau net būdamos palyginus senyvo amžiaus, Tsimani moterys paruošdavo maisto daugiau, nei joms pačioms reikdavo.
Tsimani gentyje šeimos buvo sudaromos nuo 17-18 metų, todėl tyrėjų nubraižytame kasdienio šeimos maisto balanso grafike pirmi taškai prasideda nuo apytiksliai 18 metų. Kaip jau matėme, 18 metų Tsimani genties moteris dar pilnai neaprūpina savęs maistu, todėl jaunai genties šeimai maisto trūksta. Ir nors augantis vyro ir moters produktyvumas pradžioje paslenka kreivę į viršų, tačiau gimęs kūdikis auga ir reikalauja vis daugiau maisto. Paskui pirmą vaiką atkeliauja antras, trečias, ketvirtas, todėl šeimai reikia vis daugiau ir daugiau maisto. Tą lengvai matome ir grafike, kuomet vidutinis šeimos galvų amžius pasiekia 31-32 metus, tėvai vieni pagamina beveik 3 000 kalorių perteklių, tačiau jų vaikai ne tik tą perteklių suvalgo, bet ir nustumia bendrą šeimos maisto balansą iki 3 000 neigiamų kalorijų per parą! Ūgtelėjus vaikams, jie pradeda padėti tėvams dirbti laukus, medžioti, gaminti maistą, todėl kreivė pradeda stačiai augti. Kas įstabiausia, šeima pradeda pilnai save aprūpinti maistu tik tada, kai tėvams sukanka 40-42 metai! Didžiausias vidutinės šeimos produktyvumas yra tuomet, kai tėvams sukanka 52-54 metai. Tik tada šeima pagamina maisto perteklių. Kaip matote, akivaizdi disproporcija! Kitaip tariant, jauna šeima savęs neišmaitina ir neišgyventų be išorinės pagalbos.
Mokslininkams toliau nagrinėjant kalorijų srautus bei įvertinus kalorijų srautų dydžius, paaiškėjo du esminiai maisto šaltiniai: tėvai ir seneliai, kurie rūpinosi atžalomis iki savo septinto dešimtmečio. Ir nors tėvai buvo pagrindinis kalorijų trūkumą kompensuojantis šaltinis savo vaikams (800 kalorijų per dieną 10 metų vaikui), seneliai gana rimtai prisidėdavo prie anūkų mitybos ir buvo atsakingi už beveik ketvirtadalį (200 kalorijų per dieną) dešimtmečių anūkų gaunamo maisto. Vaikams augant, tėvai vis mažiau remdavo savo vaikus – penkiolikmetis paauglys iš tėvų tegaudavo 400 kalorijų per dieną, tačiau seneliai prisidėdavo taip pat, kaip ir ankščiau. Kuomet vaikams sukakdavo 20 metų, tėvai nebeprisidėdavo prie jaunų žmonių raciono, bet štai seneliai tebepadėdavo jauniems žmonėms maistu! Ši pastovi pagal savo kalorijų kiekį pagalba maistu trukdavo visą senelių gyvenimą iki jų mirties.
Tsimani šeimoje egzistavo ir vidiniai maisto ryšiai tarp vyro ir žmonos. Vyras visą gyvenimą buvo žmonos maisto šaltinis. Mokslininkai taip pat pasmalsavo, ar amžina uošvių, anytų bei šešurų santykių su marčiomis, žentais santykių tema yra aktuali Tsimani gentyje. Jie pasižvalgė ar sutuoktinio tėvai prisideda maistu prie ne savo vaikų raciono. Paaiškėjo, kad tiek marti, tiek žentas yra vienodai mylimi savo „negimtų“ tėvų.
Kas yra įdomu, tie namai, kur vaikų buvo mažiau, dalindavosi savo maistu su tais savo giminaičiais, kuriems maisto reikėjo labiau. Taigi socialiniai ryšiai taip pat yra svarbūs jaunų daugiavaikių šeimų išgyvenimui.
Mokslininkams svarbu pasirodė tai, kad seneliai buvo labiau linkę paremt anūkus, jei šie rodė kažkokius pasiekimus. Kitaip tariant, senelių poveikis buvo svarbus per mokymosi ekonomiką. Ir tokiame nuo maisto priklausomame pasaulyje paskatinimas, kaip ir galima tikėtis, buvo maistas. Mūsų pasaulyje greičiausiai tai būtų pinigai arba senelių laikas.
