Žaliesiems norėčiau priminti, kad spinduliuotė yra natūralus gamtos reiškinys – net ir ta, kurią skleidžia išmanieji telefonai jų kišenėse, kol jie patys žygiuoja Gedimino prospektu apsikarstę lozungais. Juk Fukušimos ir Černobylio avarijos įvyko ne dėl energijos gavybos metodo nepatikimumo, o dėl žmogiškų klaidų. Galiausiai bet koks įrankis žmogaus rankose gali virsti istorine klaida, jei juo naudojamasi nemokšiškai. Pati branduolinė energetika turėtų būti prilyginama ekologiškiems energijos šaltiniams dėl savo efektyvumo ir švaraus funkcionavimo. Šiuolaikinės atominės elektrinės daug saugesnės (nekalbant apie tai, kad vakarų šalyse laikomasi kitokių saugumo principų, nei buvusioje Sovietų Sąjungoje), o vystomos torio reaktorių technologijos perrašys branduolinės energetikos supratimą.

Kalbant apie Černobylio evakuotą zoną, negaliu nesistebėti, kaip ten klesti laukinė gamta. Ir be jokių mutantų ar išsigimėlių (net jei ir būtų tokie individai ilgai negyventų ar būtų nevislūs). Dar vakar socialiniuose tinkluose pasidalinau savo pirmąja, 2009-ais metais daryta reaktoriaus nuotrauka iš vieno Pripetės pastato balkono ir palyginau su nuotrauka, daryta toje pačioje vietoje 2014-ais metais. Augmenija beveik prarijo bjaurokus sovietinius monolitus. Vaikštant po Pripetės gatves jautiesi tarsi tolimose džiunglėse, viename iš dingusių actekų miestų. Aplinkui gausu stambių žinduolių pėdsakų, o jei pasiseka, sutinki ir pačius gyvūnus.

Pripetė 2009 ir 2014 metais
Foto: D.Liekio nuotr.

2010 metais, turėjau galimybę sudaryti Pripetės apylinkių vabalų įvairovės sąrašą. Pavyko aptikti ir retų, į tarptautines raudonąsias knygas įrašytų rūšių. Černobylio apylinkėse introdukuoti Preževalskio arkliai taip pat suklestėjo ir dabar jų populiacija didesnė nei Askanja Nova rezervate, iš kurio buvo atvežti. Tame Krymo kurorte turistų srautai ir žmogaus ūkinė veikla darė didelę žalą paskutinei laukinių arklių rūšiai Europoje.

Černobylio zonoje taip pat netrūksta vilkų, užklysta meškos, buvo stebėtos lūšys daugybė retų paukščių, vandens telkiniuose stebimos retos ar įspūdingo dydžio žuvis. Ir visa tai – ne dėl radiacijos, o dėl žmogaus išsikraustymo, ūkinės veiklos ribojimo, medžioklės draudimo. Evakuota zona griežtai administruojama, joje negali lankytis prašalaičiai, negalima vystyti žemės ūkio, eksploatuoti medienos žaliavos, grybauti ar uogauti. Kai kuriose vietose netgi negalima lipti ant žolės.

Štai tokiu būdu radiacija užteršta, negyvenama teritorija, kurios visi baidosi pranoksta daugelį Lietuvos regioninių parkų, kuriuose miškininkai ir medžiotojai tvarkosi kaip savo daržuose, kur suskaičiuota kiekviena stirna ir medžiai susodinti eilėmis.

Negaliu nesižavėti Černobyliu, kad ir kaip kontraversiškai tai skambėtų (matyt, todėl kad esu tos kartos atstovas, kuriai Černobylis – tai istorinis, o ne gyvenimo įvykis). Tai gyvas įrodymas, kad kai žmonija susimaus, tai bus ne pasaulio, o tik žmonijos pabaiga.