Daugelis iš mūsų yra girdėję apie placebo efektą, kuris medicinoje yra žinomas dar nuo XIII a. Kas tai yra? Pateiksiu pavyzdį: Tyrėjai atrinko 56 studentų grupę ir papasakojo jiems apie naują išorinę nuskausminančią priemonę „Trivaricane“, kurios veiksmingumą studentai turės išbandyti. Vienas studentų pirštas buvo sutepamas nauju preparatu, o kitas – ne. Po to abu pirštai buvo stipriai suspaudžiami metalinėse staklėse, o studentai turėjo įvertinti savo pojūčius. Visiems studentams buvo pasakoma, kad šis rudos spalvos ir stipriai kvepiantis anestetikas sėkmingai pasirodė kituose universitetuose, tačiau tyrėjai studentams nepasakė, jog tai tėra vandeninis jodo tirpalas, į kurį įmaišyta čiobrelių eterinio aliejaus. Kitaip tariant, tai nebuvo joks anestetikas. Nepaisant to, visi eksperimento dalyviai įvertino anestetiką kaip veiksmingą. Visi studentai teigė, jog jie jaučia mažesnį skausmą, kuomet pirštas sutepamas „preparatu“.
Mokslininkai vis nesiliauja stebėtis placebo efektu ir jo galia. Placebo efektas yra svarbus ir vaistų veiksmingumo tyrimuose, kuomet klinikinių vaisto bandymų metu eksperimento dalyviai yra padalijami į dvi grupes: viena grupė gauna vaistą, o kita gauna fruktozės preparatą, tačiau abiem grupėms yra sakoma, kad jie gauna vaistą. Priklausomai nuo vaisto, ligos, dalyvių išsilavinimo, įsitikinimų ir jų psichologinės būsenos yra pastebimas skirtingo stiprumo placebo efektas: nuo 15 iki 40 proc. antros grupės dalyvių jaučia teigiamą efektą. Pacientai praneša apie palengvėjusią ligos eigą, sumažėjusius galvos skausmus. Nuo paprastų cukraus tablečių pacientams palengvėja karščiavimo simptomai, mažėja padidėjęs kraujo spaudimas, o diabetikams gali sumažėti cholesterolio kiekis! Ir, nors placebo efektai yra trumpalaikiai bei veikia tik konkrečiais atvejais (depresija, miego sutrikimas, skausmai), net sunkiai sergantys pacientai praneša apie pagerėjusią savijautą! Be abejo, niekas dėl placebo efekto pilnai neišgijo, tačiau teigiami efektai yra stebimi, nors jų gijimas yra gerokai lėtesnis negu pirmos grupės pacientų, geriančių tikrus vaistus.
Tačiau šalia placebo efekto yra stebima ir jo priešingybė – nocebo efektas. Jei dalyvius padalintume į dvi grupės ir abiems grupėms duotume vaistą, tačiau pirmai grupei pasakytume, kad tai tėra vanduo su vitaminais, o antrą grupę perspėtume, jog čia naujas eksperimentinis vaistas su baisiai daug šalutinių poveikių, tuomet atsitinka neįtikėtini dalykai. Pirmos grupės dalyviai teberodo teigiamus sveikimo požymius, tačiau antros grupės narių sveikimas gerokai sulėtėja, kas ketvirtas ar kas trečias dalyvis pradeda skustis galvos skausmais, apatija, raumenų silpnumu, šalčiu, zvimbimu ausyse, skonio praradimu, atminties sutrikimais. Vaisto efektyvumas gerokai smunka.
Dar juokingiau būna, jei vietoj vaisto yra duodamos cukraus tabletės arba fruktozės preparatas, tačiau dalyviai yra perspėjami apie neigiamus šalutinius efektus, tuomet daliai grupės nenustatoma apskritai teigiamų pokyčių. Bet už tai visi žmonės skundžiasi pykinimu ir kitais jiems anksčiau išvardintais šalutiniais poveikiais. Būtent taip atsitiko su pacientais, kuriems tyrėjai vietoj aspirino davė homeopatines tabletes nuo galvos skausmo. Homeopatinių tablečių sudėtyje buvo vien tik cukrus, tačiau jos buvo sudėtos į tokius pačius buteliukus, kaip ir bandomasis aspirinas. Tyrėjų nuostabai dalis pacientų pradėjo skustis šalutiniais efektais ir net buvo priversti dėl komplikacijų palikti tyrimą! Lyg to būtų maža, 1950 m. dr. S. Wolf atliko tyrimą, kurio metu vėmimą ir skausmus jaučiančioms moterims buvo duodami vimdomieji, tačiau joms buvo įteigiama, kad tai yra nauji ir brangūs vaistai nuo vėmimo. Kokia gi buvo daktaro nuostaba, kuomet daugeliui pacienčių ne tik praretėjo vėmimas. Viena moteris džiaugėsi bendru sveikatos pagerėjimu!
Medicinoje žinomas pasakojimas apie išdaigą-žudikę: XVIII amžiuje studentai nutarė žiauriai pajuokauti su visu nemėgstamu profesoriaus asistentu. Jie persirengė ir tamsią naktį pagavo vargšą asistentą, užmovė jam ant galvos maišą ir nakčiai užrakino vienutėje. Prieš išeidami iš vienutės jie pasakė pagrobtajam, kad ryte jis bus nukirsdintas ir paliko jį nakvoti užrištomis akimis. Ryte asistentą išvedė į kiemą, padėjo jo galvą (akys vis tebeužrištos!) ant kaladės ir numetė jam ant kaklo šaltą skudurą. Įsitikinęs, jog tai yra plieninis kirvis, asistentas mirė.
Naujojoje Zelandijoje papuasų gyvenimą tyrinėjęs žymus Harvardo psichologas Walteris B. Cannonas aprašo tokį atvejį. Jaunas 18 metų aborigenas buvo prakeiktas, jog mirs paragavęs laukinės vištos mėsos. Kuomet jis lankėsi savo bičiulio namuose, jis prieš pusryčius papasakojo apie savo prakeiksmą, tačiau draugas jį užtikrino, jog jam patiekta mėsa nėra laukinės vištos. Draugams susitikus po dvejų metų prakeiksmas buvo prisimintas. Norėdamas parodyti, jog prakeiksmas tėra prasimanymas, jauno aborigeno bičiulis pasakė, jog jis yra jį apgavęs prieš porą metų, tuomet jis valgė laukinę vištą. Vos po 24 valandų jaunasis aborigenas mirė.
Ir nors šių pavyzdžių autentiškumas kelia abejonių, tačiau klinikiniai tyrimai parodo, kaip svarbu paciento informaciniame lapelyje tiksliai aprašyti šalutinius vaisto poveikius. Prieš dvidešimt metų tyrėjai atliko dar vieną eksperimentą, kuriuo buvo tiriama, kokia įtaką turi visų galimų šalutinių vaisto poveikių paminėjimas viename dideliame sąraše, kurį pacientai turėjo perskaityti ir pasirašyti prieš eksperimento pradžią. Šalutiniai poveikiai buvo stebimi net šešis kartus dažniau tose ligoninėse, kuriose pacientai buvo supažindinami su ilgu šalutiniu efektų sąrašu, tuo tarpu toje ligoninėje, kurioje sąrašas pacientams tiesiog nebuvo rodomas, pacientai apskritai nesiskundė jokiais šalutiniais poveikiais. Atkartojus eksperimentą 2004 metais, net trečdalis ligonių persigąsdavo skaitydami lapelį apie baisius šalutinius efektus. O medikai registruodavo iš tiesų juntamus jiems pasireiškusius poveikius. Dėl šios priežasties labai svarbu vaisto aprašyme informuoti apie dažnai sutinkamas komplikacijas, apie vidutiniškai dažnai sutinkamas ir apie labai retas.
Egzistuoja anekdotinė situacija iš 2007 metų vaisto klinikinių tyrimų. Vienas vaisto tyrime dalyvavęs pacientas dėl asmeninio gyvenimo aplinkybių susirgo depresija ir nutarė nusižudyti išgėręs visą buteliuką eksperimentinių tablečių. Tačiau po kelių minučių po tablečių prarijimo jis persigalvojo ir nuskubėjo į greitosios pagalbos skyrių. Vos įbėgęs į pastatą, jis suklupo registratūroje. Viskas gydytojams atrodė labai rimta: kraujospūdis buvo milžiniškas, pulsas ir kvėpavimas buvo padažnėję. Pacientui iš karto suleido intraveninių vaistų. Ir kai pacientas gulėjo palatoje, paaiškėjo kraujo tyrimo rezultatai: jokių apsinuodijimo pėdsakų. Dar po keturių valandų prie paciento priėjo medikai, kurie informavo, kad klinikiniuose vaisto tyrime jis buvo placebo grupėje, todėl jis „padaugino“ cukraus tablečių. Tokią žinią išgirdęs pacientas po kelių valandų visiškai atsigavo ir buvo išleistas namo.
Kas gi atsitinka, kuomet žmogus išsigąsta? Kas gi tas nocebo efektas? Akla saviįtaiga ir sąmonės efektas? Pasirodo, kad ne viskas taip paprasta. Smegenų skenavimo duomenys rodo, jog visų pirmą aktyvuojasi pogumburio sritis bei padidėja išskiriamų hormonų kiekis. Jei baimė ir tikėjimas dominuoja, šis hormonų kokteilis galimai ir nužudo žmogų.
Štai vokiečių tyrėjai nagrinėjo nervų aktyvumą, vykstantį pacientų stuburo smegenyse, kuomet pacientai dalyvavo nocebo eksperimente. Žmonėms buvo sakoma, kad jie dalyvauja naujo antireumatinio tepalo „Hot ThermoDura Capsaicin Cream“ tyrimuose. Kadangi „vaistas“ pasižymi šildančiomis savybėmis, per didelė jo koncentracija gali būti nemaloni.
Bet ar tai užkrečiama? Iš dalies taip. Visų pirma baimė plinta per gandus ir nuogirdas. 2014 metais psichologijos profesorius Benedetti organizavo daugiau nei 100 studentų išvyką į Alpes – vietovę esančią apie 3 km virš jūros lygio. Vienam iš studentų keletą dienų prieš išvyką jis prasitarė apie galimus neigiamus buvimo kalnuose efektus – sumažėjęs deguonies kiekis turėtų lemti migrenos atsiradimą.
Išvykos dieną paaiškėjo, kad šį gandą jau girdėjo ketvirtadalis grupės ir tie, kas tą gandą išgirdo, kalnuose pradėjo jaust baisiausius galvos skausmus.
Empatija yra antras prastų minčių perdavimo mechanizmas. Vien tik kito žmogaus, jaučiančio skausmą, kenčiančio nuo kitokių ligos simptomų vaizdas, gali sumažinti Jūsų geriamo vaisto efektyvumą. Kitaip tariant, nocebo efektas gali būt perduodamas vien tik vizualiai stebint žmogų, be jokios žodinės komunikacijos. Kas yra dar liūdniau, tai yra pasąmonės efektas, Jus galite net nesuvokti, kas vyksta.
Iš dalies tą patvirtina ir sena istorija apie 1518 metų šokančio maro epidemiją, kuomet Elzėse, Strasbūro mieste viena moteris pradėjo karštligiškai šokti miesto gatvėse. Per savaitę prie jos prisijungė dar 34 gyventojai, o per mėnesį šokančiųjų skaičius išaugo iki 400! Dalis jų mirė bešokdami nuo širdies smūgio ir nuovargio.
Kažkas panašaus ir dabar yra stebima gyvenvietėse, netoli kurių stovi vėjo turbinos arba telekomunikacijų bokštai. Dalis žmonių įtikina save, kad jie yra jautrūs elektromagnetiniams laukams, nors klinikiniai tyrimai parodė, kad efektas atsiranda vien besiklausant vėjo turbinos garso įrašo.
Nocebo efekto sukeliamas alergijas bei netoleranciją maistui aktyviai platina ir reklamos. Nors klinikiniai tyrimai rodo, kad tik dešimtadalis žmonių iš tikro nevirškina vieno arba kito tipo maisto, pradėjus pardavinėti specialius maisto produktus ir rodyti šių produktų reklamą, šis skaičius padvigubėjo. Greičiausiai kai kurie žmonės tiesiog save įtikino, jog jie netoleruoja to arba kito maisto. Tas pats stebima ir su įvairiomis alergijomis: atsiradus plačiai prieinamai informacijai apie skirtingas alergijas, dalis žmonių pradėjo skųstis alergijomis ir jų simptomais, nors alergenų tyrimas dažnai pademonstruoja, kad jų organizmas nėra alergiškas.
Gan netikėtą smūgį nocebo efektas sudavė trimačiams televizoriams. Klinikiniai pačių pirmų trimačių televizorių tyrimai parodė, kad apie 3-5 procentai žmonių gali jausti galvos skausmus. Pirmieji televizorių gamintojai neatsargiai pasidalino šia informacija su visuomenė savo reklamose ir televizorių aprašymuose. Galimai dėl to kai kuriose šalyse galvos skausmais skundėsi vos ne kas ketvirtas televizoriaus pirkėjas.
Ir čia atsiranda sudėtinga dilema. Iš vienos pusės daktarai privalo būti sąžiningi ir perspėti apie visus galimus šalutinis vaistų poveikius. Tačiau dažnam žmogui trūksta medicininio išsilavinimo suvokti, kiek gi jie yra tikėtini, kiek jie yra pavojingi. Nesuprasdami žmonės pradeda vadovautis savo tikėjimais ir baimėmis. Žmonių nusistatymai taip pat yra svarbūs.
Bet pasirūpinus žmonių išsilavinimu įvairūs prietarai ir absurdiški tikėjimai patys dingtų, nors gerai suvokiame, kad tai yra misija neįmanoma.