Dauguma Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) astronautų praleidžia tik šešis mėnesius, skriedami 400 km aukštyje virš Žemės.
Tačiau kovo 27 d., NASA ir Rusijos federalinė kosmoso agentūra į TKS pasiuntė tris astronautus – jie bus pirmieji žmonės, kosmose be pertraukos praleidę metus.
Šių astronautų atlikti bandymai padės geriau suprasti, kas gali nutikti ilgesnių kosmoso misijų metų, pavyzdžiui, skriejant į Marsą – ši kelionė truks mažiausiai šešis mėnesius į vieną pusę.
Gal tai ir skamba kaip ne itin ilgai, bet ši metų trukmės kelionė tikrai ne silpniems. Mokslininkai jau žino, ką pusmečio trukmės buvimas mikrogravitacijoje padaro žmogaus kūnui, o kai kurios tokio gyvenimo pasekmės išties kelia nerimą:
1. Išsitempia stuburas
Astronautai kosmose gali ūgtelėti iki 3 procentų. aukštesni. Tai reiškia, kad 183 cm ūgio astronautas gali paaugti 5 cm.
Toks augimo spurtas vyksta dėl to, kad mikrogravitacija leidžia suspaustiems tarpslanksteliniams stuburo diskams atsipalaiduoti ir išsipūsti – panašiai, kaip atpalaiduojant spyruoklę. Buvęs ūgis grįžta per keletą mėnesių po nusileidimo į Žemę.
2. Raumenys pavirsta žele
Besvorėje aplinkoje raumenų atramai nereikia. Nebereikalingi astronautų raumenys praktiškai išsyk ima trauktis ir nykti .
Būtent todėl treniruotės TKS yra labai svarbios, kad astronautai išlaikytų raumenų masę, kurios prisireiks, grįžus į Žemę.
Paprastai po 2 valandas kasdien skiriama pratimams. Tai yra ir „svorių kilnojimas“, naudojant specialius pasipriešinimo įrenginius, kadangi mikrogravitacijoje svarmenys nieko nesveria. Štai kokie retežiai naudojami pritūpimams:
3. Veidas ištinsta
Didžiąją mūsų kūnų dalį sudaro skysčiai. Žemės gravitacija traukia šį skystį žemyn ir dalis jo susikaupia apatinėje kūno dalyje. Besvorėje erdvėje skystis tolygiau pasiskirsto visame kūne, tad astronautų veidai atrodo putlesni, nei paprastai, tuo tarpu kojos atrodo liesesnės.
Po keleto savaičių kūnas prisitaiko prie traukos pokyčio ir putlumas sumažėja.
4. Mažėja kaulų tankis
Reguliariai nesimankštindami, astronautai per kiekvieną kosmose praleistą mėnesį gali prarasti apie 1 proc. savo kaulų tankio. Tai padidina kaulų lūžimo tikimybę grįžus į Žemę – panašiai, kaip osteoporoze sergantiems žmonėms.
Šio efekto sumažinimui itin svarbi mankšta ir gera mityba. Tai bus itin svarbu astronautams, kosmose praleisiantiems ištisus metus.
5. Gali kilti regos problemų
2013 m. buvo tiriamos 27 astronautų, TKS praleidusių vidutiniškai 108 dienas, akys. NASA tyrėjai išsiaiškino, kad daugeliui jų grįžus iš kosmoso pasireiškė regos sutrikimai. Ištyrus magnetinio rezonanso metodu išaiškėjo, kad devyniems astronautams pasireiškė patinimas apie regos nervą, o šešių astronautų akių obuolių galinė pusė buvo fiziškai suplokštėjusi.
Tai išties kelia nerimą, bet nė vienas astronautas nepranešė apie rimtas regos problemas. NASA atlieka nuodugnesnį tyrimą.
6. Sutrinka imuninės sistemos veikimas
Anot 2014 m. publikuoto tyrimo, gyvenimas kosmose gali slopinti astronautų imuninę sistemą.
„Tokie dalykai kaip radiacija, mikrobai, stresas, mikrogravitacija, pakitęs miego ciklas ir izoliacija gali paveikti įgulos narių imunines sistemas,“ sakė tyrimui vadovavęs Brianas Crucianas, NASA biologinių tyrimų ir imunologijos ekspertas. „Jei tokia situacija tęstųsi ilgiau, tolimo kosmoso sąlygomis, astronautams tyrinėtojams gali išaugti infekcijos, hiperjautrumo ar autoimuninių problemų rizika.“
Tai reiškia, kad metus kosmose planuojantiems praleisti astronautams kyla didesnė susirgimo rizika.
Tyrimas parodė, kad prislopinta astronautų imuninė sistema taip pat gali reikšti, kad tokie seni, latentiniai virusai, kaip, pavyzdžiui, vėjaraupių, gali atgyti, nors iki šiol kosmose gyvenusiems astronautams simptomai nepasireiškė.
Kai kurios iš astronautų surinktos imuninės sistemos ląstelės buvo pernelyg agresyvios, o ne prislopintos, ir tai gali paaiškinti, kodėl kai kuriems astronautams pasireiškia bėrimas ir kitos alerginės reakcijos.
7. Sutrinka miego ritmas
Astronautai kasnakt turi įsitvirtinti miegmaišiuose. Užmigus, mikrogravitacijoje jų galvos linksta į priekį, o rankos kyla į viršų.
Prie tokios keistos pozicijos sunku priprasti.
„Kartais atsikeli ryte ir matai priešais akis pakibusią ranką ir galvoji, „Ei! Kas čia dabar?” kol supranti, kad ji tavo,“ pasakojo astronautė Marsha Ivins.
Bet yra daug kitų trukdžių, neleidžiančių gerai išsimiegoti kosmose. Kaskart kertant kosminių spindulių žybsnių zoną kosminę stotį gali nušviesti šviesos žybsniai.
Dabar astronautai turi individualias miegojimo kameras, padedančias prislopinti dalį šios šviesos. Tačiau, nepaisant to, tyrimai parodė, kad dauguma astronautų miega tik maždaug šešias valandas, nors pagal jų darbotvarkę, reikėtų miegoti aštuonias su puse.
8. Sutrinka koordinacija
6 mėnesius praleidus mikrogravitacijos sąlygomis, sugrįžti Žemėn nelengva. Būdami kosmose, astronautai praranda viršaus ir apačios pojūtį, nes vestibiuliarinis aparatas nesvarumo būklėje negali atskirti lubų nuo grindų.
Galiausiai kūnas vėl susitvarko, bet kurį laiką po grįžimo į Žemę astronautų eisena būna netvirta.
9. Atbunka pojūčiai
Kosmose pasikeičia slėgis, todėl pasikeičia skysčių išsidėstymas kūne. Astronautų veidus putlinantis poveikis užkemša viršutinius kvėpavimo takus.
„Tai tas pats, kas peršalus ar sergant alergija,“ sakė astronautas ir fizikas Scottas Parazynski'is. „Paburkusi nosis pablogina uoslę ir kartu – skonį.“
Daug astronautų pranešė, kad skoniai mikrogravitacijoje daug blankesni, todėl jie trokšta maisto su daug prieskonių, kurie padirgintų prislopintus skonio receptorius. Maistas ir gėrimai, kurių skonio suvokimui reikia kvapo, pavyzdžiui, kava, kosmose nuvilia.
10. Paveikia psichiką
TKS astronautai yra kitame pasaulyje tikrąja to žodžio prasme, toli nuo bet ko artimo, ir jie negali susikrauti daiktų ir iškeliauti kada tinkami.
Astronautų psichologija nuodugniai tiriama dar net prieš pradedant treniruotes skridimui į kosmosą. Tačiau izoliacijos ir atskirumo pojūčiai kelia didelę grėsmę psichinei sveikatai. Sujunkite juos su miego trūkumu, gravitacijos nebuvimu, atbukusiais pojūčiais, ir galite pradėti įsivaizduoti ilgalaikių kosminių skrydžių psichologinę naštą.
Daugelis astronautų apibūdino tai kaip sunkiausią dalyką.
11. Tinkamai maitintis tampa sunkiau
Tinkamų maisto medžiagų trūkumas gali apsunkinti beveik visus aukščiau išvardintus simptomus.
Kadangi astronautai negauna tiesioginės Saulės šviesos, jiems rūpestį kelia vitaminas D – gali lengvai išsivystyti jo trūkumas, pabrėžia Sara Zwart, NASA vyr. mokslininkė, tirianti maitinimosi poveikį ilguose skrydžiuose.
Be to, kosmose daug stipresnis oksidacinis stresas, tad astronautams reikia daug antioksidantų, sakė S. Zwart. Skrendant kosmose, taip pat keičiasi geležies metabolizmas. Astronautų geležies lygis būna aukštesnis, nes sumažėja jų raudonųjų kraujo kūnelių masė.
Astronautai kiekvieną savaitę kontroliuoja savo mitybą, kad užtikrintų tinkamą maisto medžiagų lygį. Geležies lygis paprastai grįžta iki normos ribų po kelių mėnesių Žemėje.
12. Pavojingas kosminės radiacijos poveikis
Tikrame kosmose kosminė radiacija nesuteikia supergalių, kaip filme „Fantastiškas ketvertas“. Ji gali sudraskyti DNR, o tokie pažeidimai gali sukelti vėžį, kataraktą, ar kitas ligas.
Žemės atmosfera veikia kaip skydas, saugantis nuo 99 proc. kosminės radiacijos, bet kosmose astronautai tokios apsaugos neturi. Europos kosmoso agentūros vertinimais, radiacijos grėsmė išauga maždaug 30 kartų.
Būdami TKS, astronautai su savimi visada turi dozimetrus, matuojančius gaunamos radiacijos kiekį. Apšvitinimo lygis lemia jų astronautų karjeros ribas.
Mokslininkai dar iki galo nežino, kas gali nutikti po daugiau nei 6 nepertraukiamo buvimo kosmose mėnesių. Kai kurie poveikiai gali likti tokie patys, kai kurie sustiprėti, ar net galime išvysti naujų efektų. NASA vykdoma metų trukmės misija bus gyvybiškai svarbi vertinant ilgų pilotuojamų misijų į Mėnulį ar Marsą keliamą riziką.
