Pirmą kartą tyrėjai 250 km aukštį ištįsusius debesis pastebėjo 2012 m. kovą, virš planetos terminatoriaus (saulėlydžio/saulėtekio zonos, kuri yra riba tarp dienos ir nakties) antrą kartą – tų pačių metų balandį. Keistieji dariniai buvo ne tik nepaprastai aukšti, bet ir dengė didžiulę Marso paviršiaus teritoriją – apie 500 km iš pietų į šiaurę ir apie 1  000  km iš rytų į vakarus. Fenomenas stebėtas virš Terra Cimmeria vietovės, pietinėje Marso dalyje.

„250 km aukštyje riba tarp retos Marso atmosferos ir kosmoso yra sunkiai diferencijuojama – tokiame aukštyje atmosferos, galima sakyti, beveik nebėra, – pasakoja Baskų valstybinio universiteto (Bilbao, Ispanija) mokslininkas Agustinas Sanchezas-Lavega.

Marse dulkių ar ledo krislų debesys nėra naujiena. Vis dėlto tokio dydžio ir aukščio dulkių debesų Marse iki šiol stebėta nebuvo – dulkių audros aukščiu niekada neviršija 100 km.

Panašus į 2012 m. Marso atmosferoje užfiksuotas darinys pastebėtas ir 1997 m. gegužės 17 d. kosminio teleskopo „Hubble“ darytoje Marso nuotraukoje. Mokslininkai jau beveik trejus metus mėgina išsiaiškinti šių „debesų“ prigimtį. Gali būti, kad tokie debesų kamuoliai sudaryti iš vandens garų ar anglies dvideginio, rašomaNature Geoscience“.

Neatmetama ir pašvaisčių tikimybė – Žemės atmosferoje tokį švytėjimą maždaug tokiame aukštyje sukelia su Žemės magnetiniu lauku susidūrusios iš Saulės atskriejusios didelės energijos dalelės. Beje, naujausi orbitinių Marso zondų duomenys byloja, kad Terra Cimmeria apylinkėse turėtų būti stipraus, bet lokalaus magnetinio lauko „juosta“.


Jei tai iš tiesų būtų pietinė pašvaistė, tuomet ji žemiškąsias pašvaistes ryškumu pranoktu maždaug 1 tūkst. kartų. Šiaip ar taip, mokslininkai pripažįsta, kad abi versijos reikalautų keisti dabartinę Marso atmosferos aukštesniųjų sluoksnių sampratą.

Mokslininkų publikaciją galima rasti čia.