Tokios svajonės vaikosi inžinierius entuziastas iš Danijos, į žydraakį Jamesą Bondą (aktorių Danielį Craigą) šiek tiek panašus Peteris Madsenas. Galbūt jis ir iš tiesų taps superherojumi, tapusiu pirmu žmogumi, pakilusiu į kosmosą mėgėjiška raketa. Arba iškėlusių į beorę erdvę virš Žemės kitą žmogų.
Pirmą kartą Lietuvoje organizuojamoje konferencijos TED atšakoje „TEDxKids@Vilnius“, skirtoje vaikų kūrybingumui skatinti, dirbtuvėse P. Madsenas vaikus mokė konstruoti oro balionus. O savo šalyje jis visą savo laiką skiria neįtikėtinai drąsiai svajonei. Kurios įgyvendinimui reikia įveikti neįtikėtiną kliūčių ruožą.
Didelės ambicijos mažai šaliai
„Dabar esame tokioje istorinėje kryžkelėje, kai kosminiai skrydžiai iš valstybių ir valstybinių agentūrų gali pereiti paprastų žmonių žinion. Vienas iš pavyzdžių – mažučiai „CubeSat“ tipo palydovai, kuriami studentų ir paleidžiami į orbitą aplink Žemę įvairiausioms užduotims atlikti. Tuos palydovus galima panaudoti šimtams skirtingų darbų. Bet susiduriama su iškėlimo į kosmosą problema. Tokiems žmonėms, studentams, savo „CubeSat“ iškelti gana sudėtinga – jie turi susirasti iškėlimo paslaugos teikėją. Kad įveiktume šį iššūkį ir palengvintume jų dalią, kosminių skrydžių įranga iš valstybinių institucijų rankų turi būti perduota žmonėms. Puikus tokio skrydžių perėmimo pavyzdys yra bendrovė „SpaceX“, – apie savo aistros priežastis pasakojo P. Madsenas.
„Aš esu raketų kūrėjas-mėgėjas, žmogus, kuris kuria raketas mėgėjiškame lygmenyje. Tiesa, lygmuo neseniai buvo pakeistas į profesionalų – neturiu jokio kito užsiėmimo, raketų kūrimas yra mano nuolatinis darbas. Tiesa, iki „SpaceX“ mastų man dar toli, dirbu Danijoje, turiu nedidelę savo kosminę programą, kuri orientuota į žmogaus iškėlimą suborbitiniam kosminiam skrydžiui. Raketa turi būti pakankamai talpi žmogui, o tai reiškia, kad ji bus kelis kartus didesnė už tradicines sprindžio skersmens mėgėjiškas raketas. O dėl dydžio ilgainiui mūsų raketa gali būti išvystyta į „CubeSat“ palydovus į orbitą ar net tokias trajektorijas, kurios reikštų, kad palydovas niekada negrįžtų į Žemę, kelti gebančio aparato. Iš mechaninio požiūrio taško, gali būti netgi lengviau palydovus iškelti taip, kad jie visiems laikams iškeliautų nuo Žemės, o ne į orbitą. Mano manymu, labai įdomi idėja būtų „CubeSat“ [kubo su 10 cm kraštine išmatavimų palydovą – red.] paversti „CubeProbe“ [tokiu pačiu aparatu, kuris atlieka kosminio zondo vaidmenį – red.]“, – ambicijų neslėpė inžinierius.
„Žmogaus iškėlimas į kosmosą ir jo susigrąžinimas atgal tokios būsenos, kad jis ir apie kelionę papasakoti galėtų, pasiųstų labai galingą žinią, kurią išgirstų ir suprastų visi, ne tik kosmoso entuziastai: „jis sėdi raketoje, kažkas dega degiklį. Ar jam baisu? Ar jis grįš?“. Tai tarsi sumažintas iššūkis, kurį savo tautai 1961 metais metė Johnas F. Kennedy, pareiškęs apie planą nukeliauti į Mėnulį, nuleisti jo paviršiuje žmogų ir jį saugiai pargabenti. Tai toks pats, tik mažesnio masto iššūkis, tinkantis mano šalies ir mano mažutės organizacijos dydžiui“, - teigė DELFI pašnekovas.
Turi kuo pasigirti
Viso pasaulio žiniasklaidoje Peterio Madseno vardas pirmąkart nuskambėjo 2001 metais – jis kartu tapo pirmojo Danijoje pastatyto povandeninio laivo autoriumi. Šiuo ir dar trimis vėliau pastatytais povandeniniais laivais jis rengė įvairias ekspedicijas, o pažangiausias jo povandeninis laivas „Nautilus“ buvo vos perpus mažesnis už Danijos karinio laivyno povandeninius laivus (o jų programos Danija atsisakė 2005 metais).
Vėliau P. Madsenas ėmėsi ambicingesnių tikslų – savo žvilgsnį iš povandeninio pasaulio jis nukreipė į dangų. Į organizaciją „Copenhagen Suborbitals“ subūręs savanoriškais pagrindais dirbančių pagalbininkų grupę jis atliko ne vieną paties sukurto raketinio variklio bandymą ir netgi išbandė mėgėjiško raketų kūrimo pasaulyje neregėtą dalyką – valdomą raketą.
2013 metais į orą pakilo raketa „Sapphire-1“, kurios stabilumą užtikrino ne pasyvūs „pelekai“, bet valdymo kompiuteris, buvęs pačioje raketoje ir aktyvūs pelekai, valdę skrydžio kryptį iš variklio degimo kameros. „Sapphire“ skrydis labai svarbus, nes jis įrodo, jog naudojant technologijas, kurias galima užsisakyti internetu ir konstravimui skiriant tik laisvalaikį galima sukurti ir paleisti aktyviai valdomą raketą“, - sakė P. Madsenas.
„Raketa į taikinį, buvusį už 8,5 kilometro, pataikė 60 metrų tikslumu – pasyviai stabilizuojamoms raketoms toks tikslumas neįsivaizduojamas“, - sėkme džiaugėsi inžinierius.
Dar kartą savo išmanumą P. Madsenas turėjo įrodyti po to, kai „Copenhagen Suborbitals“ ištiko krizė: komanda, kurią sudarė pusiau profesionalai, konstravimui skyrę visą savo laiką ir mėgėjai, kurie tik kartais padėdavo, skilo į dvi dalis: profesionalią dalį, pasivadinusią RML ir mėgėjišką organizaciją, išsaugojusią „Copenhagen Suborbitals“ vardą bei didelę dalį to, kas iki tol buvo sukonstruota vadovaujant P. Madsenui. Anot inžinieriaus, mėgėjiškoji atšaka nuo pasidalijimo neišbandė nė vienos, savo sukonstruotos raketos, nė vieno variklio. Tuo tarpu RML per tą laiką atliko net 21 bandymą.
„Taip yra dėl pasišventimo. Jei nori, kad tai būtų tik tavo laisvalaikio užsiėmimas, jei nori, kad tai neužimtų viso tavo laiko, be abejo, rezultatų siekti sunkiau“, – sakė buvusiems kolegoms įgėlė P. Madsenas.
Pirmam skrydžiui ieškotų moters
Nors jis yra pagrindinis RML konstruktorius, P. Madsenas nesigviešia pirmo žmogaus, pakilusio į kosmosą mėgėjiška raketa, titulo teikiamo garbės. Ir labai norėtų, kad tas titulas atitektų ne vyrui.
„Labai keista, kad kai nutinka kas nors naujo, ypač kosmoso ar tyrinėjimų srityje, pionieriai visada būna vyrai. Kodėl Roaldas Amundsenas buvo vyras, kodėl Neilas Armstrongas buvo vyras, kodėl Johnas Glennas buvo vyras, kodėl Jurijus Gagarinas buvo vyras? Kodėl visa tai padarė baltaodžiai vyrai? Kodėl ko nors nepadaro tamsiaodės moterys? Todėl aš labai norėčiau šią garbę suteikti moteriai“, – sakė P. Madsenas.
Bet negalima pamiršti to, kad kosminiai skrydžiai bet ir profesionaliose, valstybinėse programose nė iš tolo nesiekia skrydžių lėktuvu saugumo. „Shuttle“ programoje vienas skrydis iš 65 baigdavosi katastrofa ir visos įgulos žūtimi. Todėl P. Madsenas puikiai suvokia, kad įsodinus žmogų į savadarbę raketą ir paleidus jį į kosmosą, jis gali negrįžti gyvas. Todėl jam būtų kur kas lengviau iš moralinės šio klausimo pusės pačiam pabūti ta jūrų kiaulyte, kuri pirma rizikuos savo gyvybe.
„Egzistuoja stiprus lyčių disbalansas. Esu tikras, kad moterys yra ir tokios pat inovatyvios, kaip vyrai, ir turi visus tuos pačius sugebėjimus. Todėl man labai liūdna matyti, kad visuose raketų kūrėjų klubuose 99 proc. sudaro vyrai. Kodėl? Nejaugi moterys nenori tyrinėti Visatos? Jos nenori nusileisti kitoje planetoje? Nesuprantu...“
Mėgėjo raketų konstruktoriaus kelias – ne rožėmis klotas
„Kanaveralo kyšulys yra pilnas nebenaudojamų raketų kėlimo aikštelių. Bet nėra nė menkiausios galimybės iškelti raketą ten. Peržvelgus visą pasaulio kosmodromų sąrašą nuo Kanaveralo kyšulio Floridoje ir Vanderbergo karinių oro pajėgų bazės Kalifornijoje iki Prancūzijos Gvianos, iš kur kyla Europos kosmoso agentūros raketos ir Woomera bandymų poligono Australijoje, nerasite nė vienos aikštelės, kur kas nors leistų iškelti raketą be milžiniško biurokratinio aparato paleidimo ir vyriausybinio galvos skausmo“, - skundėsi danas.
Taigi, didžiausia problema – iš dalies techninė, iš dalies teisinė. O jos genialus sprendimas, sugalvotas P. Madseno – raketas kelti iš jūros.
„Kaskart skaičiuojant logistikos, draudimo, biurokratines išlaidas, susijusias su bet kokiu raketos paleidimu nuo tvirto Žemės paviršiaus, tarsi atsimušama į sieną: arba reikia sukarti 20 000 kilometrų iki kitos planetos pusės mažai raketėlei paleisti, arba pasikalbi su oficialių organizacijų atstovais, o tie iškart klausia „ar turi draudimą“. O tai, be abejo, suprantama – raketos kelia grėsmę aplinkai“, – problemas, kurių nesukuria raketos paleidimas iš jūros, vardijo konstruktorius.
„Kai iškėlimą perkelį į jūrą, visi vyriausybiniai apribojimai išnyksta. Visa sistema sugriūva. Nes tarptautiniuose vandenyse, po tarptautine oro erdve paleidus skraidantį aparatą be valstybinės vėliavos nėra jokių taisyklių. Niekas negali pasakyti „Negalima!“ Ir tai nuostabu“, - sakė P. Madsenas.
Pasak jo, tokių menkų ribojimų tarptautinėje vandens ir oro erdvėje kitas lazdos galas yra Rusijos karo lėktuvų savivalė: jie skraido išjungę transponderius, dėl kurių taptų matomais civiliniams oro erdvės stebėjimo radarams. Ir nors tokie skrydžiai kelia susidūrimo su civiliniais lėktuvais grėsmę, jokia valstybė neturi teisės uždrausti skrydžius su išjungtais transponderiais.
„Kai aš paleidinėju raketą iš jūros, iš esmės galėčiau tą daryti niekam nieko nepranešęs. Bet taip nesielgiu, aš nesu rusas savo suvokimu. Susisiekiu su oro erdvės valdymo centru, pranešu jiems apie savo ketinimus, susitariame, kada oro erdvės užimtumas virš numatytos paleidimo vietos yra mažiausias ir paprastai jei man pasako: „Malonėkite leisti raketą anksti ryte“, „Malonėkite palaikyti radijo ryšį su mumis – suteiksime jums saugų 30 minučių paleidimo langą“. Bet jie niekada nesako „Draudžiame!“, nes negali to padaryti. Tai – tarptautinė oro erdvė. Tai yra tikras stebuklas. Ir tai yra pats didžiausias techninis proveržis, prie kurio išnaudojimo prisidėjau per tą laiką, kurį dirbu su raketomis – o tą darau jau nuo 16 metų“, – genialiu sprendimu džiaugėsi P. Madsenas.
Jo teigimu, šioks toks paleidimo platformos nestabilumas raketos startui netrukdo – ji skrydžio kryptį nusistato panašiai, kaip iš povandeninių laivų leidžiamos raketos: pakyla nuo paviršiaus, o tada aktyvaus valdymo sistema parenka tinkamą trajektoriją.
Bet, anot P. Madseno, pastaruoju metu, po išsiskyrimo su „Copenhagen Suborbitals“, kilo rimtų problemų su raketų kėlimu iš jūros: šioje organizacijoje P. Madsenas suprojektavo ir prisidėjo statant „Sputnik“ platformą – 12 metrų pločio ir 30 metrų ilgio katamaraną. Ta platforma buvo pakankamai stabili raketos parengimui, kad kaip oksidatorių būtų galima panaudoti skystą deguonį. Deja, po išsiskyrimo platforma ir liko „Copenhagen Suborbitals“, o konstruktoriui teko galvoti, kuo ją pakeisti.
Kas nerizikuoja, tas negeria šampano
„Kai prarandami ištekliai, žmogaus protas spaudžiamas atrasti ką nors naujo. Didžiausia kvailystė tuo atveju būtų buvusi statyti naują „Sputnik“. Žinoma, tą buvo galima padaryti. Bet iš to nieko naujo nebūtų pasimokyta. Todėl pamaniau, kad reikia naujos idėjos, kuri sumažintų sąnaudas ir apkarpytų paleidimui reikalingos infrastruktūros kiekį. Pradėjau gilintis į visokias protingas praėjusio amžiaus idėjas. Ir atradau amerikiečio raketų inžinieriaus Roberto Truaxo sumanymą – jis pasiūlė pagaminti gigantišką raketą palydovų kėlimui „Sea Dragon“. Tokia raketa amerikiečiams būtų suteikusi galimybę kelti iki 500 tonų krovinio – net 5 kartus daugiau nei galėjo „Saturn V“ raketa, kėlusi „Apollo“ misijas į Mėnulį. Jis suvokė, kad tokių raketų neįmanoma kelti nuo Žemės paviršiaus. Taigi, reikėjo jas kelti iš vandens. O „Sea Dragon“ pagrindinė idėja buvo sumažinti sąnaudas: kad sumažėtų sąnaudos iškeliamam svorio vienetui, reikėjo didinti raketos bendrą keliamąją galią. Paprasčiausia matematika – žmonės paskaičiavo ir suvokė, kad tokios milžiniškos raketos pastatymas leistų palydovus kelti gerokai pigiau, nei kad tai darome šiandien. Bet idėja taip niekada ir nebuvo realizuota. . O viso projekto esmė – kad raketa būtų keliama nuo vandens paviršiaus, pačiai raketai plūduriuojant vandenyje“, – apie vieno unikaliausių RML sprendimų gimimą pasakojo P. Madsenas.
Idėją pasičiupęs konstruktorius sugalvojo, kad tai galėtų būti galimybė ir toliau leisti raketas be „Sputnik“ platformos: jei yra bėdų su iškėlimo infrastruktūra, tai kodėl gi apskritai tos infrastruktūros neatsikračius?
„Tai reiškia, kad paimama raketa, ji kuru užpildoma dar uoste, kol gulėdama ant šono plūduriuoja vandenyje, o tuomet ji nuvelkama į paleidimo vietą Baltijos jūroje. Raketa vandenyje horizontaliai guli dėl to, kad prie jos paleidimo tūtų prikabinti tuščiaviduriai balasto bakai. Balasto bakui užsipildžius raketa pradeda tiesintis ir vandenyje atsistoja tarsi plūduras, kurio matoma tik maždaug 3 metrai viršūnės. Likusi dalis – apie 12 metrų – yra po vandeniu. Raketai esant tokioje pozicijoje įjungiami varikliai. Raketa suprojektuota taip, kad varikliui įsijungus balasto bakas atsikabina ir nugrimzta į jūros dugną (vėliau jį iš ten galima vėl ištraukti), o pati raketa pakyla tiesiai iš vandens, patį vandenį panaudojant kaip judėjimo krypties stabilizatorių, o raketai iškilus virš vandens raketa pradeda didinti greitį ir aktyvuojasi valdymo sistema. Tokia sistema pašalina daug paleidimo sąnaudų. Galėčiau statyti paleidimo nuo vandens platformas, o dabar koncentruojuosi į raketų ir kapsulių gamybą. Tiesa, tai rizikinga – o gal nesuveiks? O gal raketa nevaldoma nukris į vandenį? Bet be tam tikros rizikos nieko naujo neišmoksi. Todėl visada vaikštau ašmenimis – prisiimu šiek tiek didesnę riziką, galimai dusiančią daugiau naudos: iš pradžių raketos iškėlimą perkeldamas iš sausumos į laivą, o vėliau – iš laivo į vandenį. Pirmasis bandomasis tokios raketos skrydis įvyks po 5 mėnesių“, - žadėjo P. Madsenas.
Žmogui gabenti – 65 cm skersmens raketa
Na, o jei tokio mažo skersmens raketoje žmogus netilptų, P. Madsenas sutiktų gaminti ir 85 cm, ir net 1 m skersmens raketą. Bet kuriuo atveju numatomas raketos sienelės storis būtų 3 centimetrai – storą izoliacinės medžiagos sluoksnį dengtų plonutis metalo lapas.
„Žmogui pasiekus 3000, 4000 ar 5000 km per valandą greitį – tokie greičiai reikalingi norint pasiekti 100-150 km aukštį – žmogui suteikiama tiek kinetinės energijos, kad ji tampa ekvivalentiška trims kilogramams sprogmenų skrandyje. Todėl jei nutiktų kas nors negero, žmogus atrodytų taip, lyg jo viduje būtų sprogusi galinga bomba. O tai nelabai gerai. Todėl reikia atrasti būdų tą energiją žmogui suteikti pamažu. Ir pamažu ją atimti. Valdomai išsklaidyti tą energiją, kad ji žmogaus nesudraskytų, kaip kad būtų nekontroliuojant energijos“, - apie nelabai smagias perspektyvas pasakojo inžinierius.
Raketai leidžiantis iš maždaug 100 km aukščio apie 50 km krentama praktiškai be atmosferos pasipriešinimo. Kritimas pradedamas nuo nulinio greičio, bet jis didėja laisvo kritimo pagreičiu – beveik 10 m/s2. Taigi, iš pradžių greitis būna santykinai mažas, o atmosferos tankis taip pat menkas, todėl aerodinaminių jėgų beveik nėra. Bet jos kaupiasi ir pasiekus maždaug 30 km aukštį pasireiškia ganėtinai staigiai bei stipriai. Jeigu P. Madsenas projektuojant žmogų skraidinsiančią raketą nesuklys, nusileidimo metu nebuvo pasiektos žmogaus galimybių ribas viršijančios perkrovos.
Patentais netiki – imkite viską nemokamai
Nors bekuriant raketas išvystyta ne viena unikali idėja, P. Madsenas jų patentuoti neketina – jis labai sąmoningai dirba visiškai atvirai ir kiekvieną, norintį sužinoti ką nors apie raketų gamybą, kviečiasi pas save į dirbtuves: leis viską fotografuoti, apžiūrėti raketą iš išorės ir vidaus ir atsakys į visus klausimus.
Žinoma, iš dalies išradimai nėra patentuojami dėl to, kad jų autorius tam tiesiog neturi laiko ar nenori jo gaišti – pakanka to, kad P. Madsenas savo svetainėje (http://www.raketmadsen.dk/) maždaug dukart per savaitę parašo į tinklaraštį (deja, daugiausiai danų kalba) ir kasdienines veiklos ataskaitas. Be to, variklio konstrukcijos aprašymas būtų per daug sudėtingas, kad iš jo atsisiuntimo kam nors būtų labai daug naudos, todėl P. Madsenas visus norinčius ir kviečiasi pas save, viską „apžiūrėti savo rankomis“.
Medžio drožlėmis varomas variklis
„Įprastiniuose hibridiniuose varikliuose su vandenilio peroksidu reikalingas platinos arba sidabro katalizatorius. Katalizatoriaus gamyba sudėtinga, o medžiagas gauti taip pat nėra lengva. Vienas iš mano atradimų – atradau medžiagą, kuri toleruoja vandenilio peroksido įpurškimą ir dega labai stabiliai. Tas kuras – tai biokuras. Tam tikra suspaustos medienos forma. Iš jos gaminama labai daug baldų – tai yra medžio drožlių plokštė MDF (Medium Density Fiber-board). Ji su vandenilio peroksidu dega tiesiog fantastiškai. Be jokio katalizatoriaus. Tiesiog įpurški peroksido ir įvyksta savaiminis užsidegimas. Degimo greitį galima apskaičiuoti – tai aprašyta matematiniu modeliu“, - savo išradingumu stebino konstruktorius.
Paaiškėjo, kad visiškai atsitiktinai į galvą šovusi mintis – kaip kurą naudoti MDF plokštę – buvo kur kas geresnė, nei ligtolinio įprastinio kuro, poliuretano gumos, naudojimas. Ateityje konstruktorius variklių našumą ketina keliais procentais padidinti – numatyti eksperimentai pakeičiant kai kuriuos plokštės komponentus.
Taigi, labai panašu, kad pirmoji pasaulyje mėgėjiška raketa, iškelsianti žmogų į kosmosą, gali būti „kūrenama malkomis“.
Anksčiau P. Madsenas labai daug laiko praleido konstruodamas įprastinius skysto kuro variklius – deguonies/alkoholio, deguonies/žibalo. Bet po išsiskyrimo su „Copenhagen Suborbitals“ jis paskaičiavo, kad skysto kuro raketai pagaminti reikia daug kartų daugiau laiko, nei panašaus dydžio ir techninių charakteristikų hibridinio variklio gamybai.
„Man nesvarbu – kuras galėtų būti kad ir žaliasis kriptonitas. Variklis gali būti kieto kuro, skysto kuro ar hibridinis. Man svarbu įvykdyti misiją. O todėl man svarbus paprastumas. 65 cm skersmens, 1,5 t svorio raketos pakopą savo dirbtuvėse galiu pagaminti maždaug per 6 savaites. Ir kainuos tai tik tiek, kiek kainuoja gerokai padėvėtas automobilis – apie 10 000 dolerių. Tai labai pigi technologija. Įvertinus tai, kad peroksido baką man virina profesionalai, o ir aš pats valgau, tai tenka dalį pinigų skirti sau“.
Gaminasi ir oksidatorių
Inžinierius sugalvojo ir itin įdomų sprendimą reikalingos koncentracijos (beveik 100 proc.) vandenilio peroksidui pasigaminti: šio skysčio įsigyti įmanoma ne didesnės, nei 35 proc. koncentracijos. Sudėtingam, ypatingos švaros reikalaujančiam procesui P. Madsenas įsigijo naują jūrinį konteinerį, kurį kruopščiai iššveitė iš vidaus, jo grindis išklojo aliuminiu (vienas skysčio lašas ant konteineriuose standartinių medinių grindų galėtų reikšti katastrofą), viduje pastatė aliuminio boilerį, kurį užpildo komerciniu 35 proc. koncentracijos peroksidu, o viduje sumažina slėgį iki 20 milibarų, kad virimas vyktų pasiekus maždaug 35 laipsnių temperatūrą.
Pakaitinus boilerį tirpalas užverda. O vanduo yra lakesnioji šio tirpalo dalis, todėl jis nugaruoja, yra kondensuojamas vandeniu aušinamame kondensatoriuje, o į kitą talpą patenka tik grynas vanduo. Po 12 valandų iš vieno bako išbega koncentruotas vandenilio peroksidas, o iš kito – vanduo. Kita komercinio vandenilio peroksido porcija įkraunama per vakuuminę sistemą. Tokiu būdu per parą P. Madsenas pasigamina 7 kilogramus didelės koncentracijos oksidatoriaus raketos varikliui. O varikliui reikia maždaug 100 tokių porcijų. Kitaip tariant, vienai raketai oksidatoriaus pasigaminama maždaug per tris mėnesius.
„Visada yra pavojus, kad distiliavimo įranga sprogs. Todėl turiu saugumą užtikrinantį veiksmų protokolą. Boilerį visada įjungiu vakare ir paimti koncentruoto peroksido grįžtu ryte. Protokole yra 12 punktų. Pirmas: patikrinti, ar nesprogo konteineris. Antras: Jeigu konteineris nesprogo – atidaryti duris ir patikrinti, ar nesprogo distiliavimo aparatas. Na ir kiti 10 punktų aprašo kaip atlikti koncentrato analizę, kaip įkrauti naują žaliavą ir panašiai. Viskas parengta taip, kad jei sprogimas ir įvyktų, man dėl to neskaudėtų. Jeigu sprogtų – nuplaučiau kartėlį ir pasigaminčiau naują distiliavimo įrangą. Po 500 distiliavimo ciklų nebuvo jokių sprogimų. Bet į gamybos sąnaudas jau įskaičiuota, kad vieną dieną aparatas gali sprogti“, – pasakojo P. Madsenas.
