A. Voldemaras paskelbė, kad Lietuva su nieko nesiruošia kariauti ir jai kariuomenės nereikia, tam pritarė ir Antanas Smetona. Tai visiškai neatitiko to meto realijų, tai suprato Lietuvos karininkai kurie pradėjo spausti A. Voldemarą. Spaudžiamas karininkų jis sutiko kurti reguliariąją kariuomenę, bet tik savanoriškais pagrindais, tačiau net tai buvo sabotuojama, nes A. Voldemaro nurodymu savanoriai turėjo gauti patikimų asmenų rekomendacijas. Visiškai nesuprantama ir nepateisinama biurokratija.
Tai ir stabdė Lietuvos kariuomenės kūrimąsi, tuo tarpu nei bolševikai, nei lenkai nesnaudė. Tai ypač pasijautė vokiečiams 1918 m. gruodžio 18 d. pradėjus įstaigų iš Vilniaus evakuaciją. Mieste kilo panika, lietuviai neturėdami karinės jėgos nesugebėjo užpildyti atsiradusio valdžios vakuumo. A. Voldemaras pretekstu, kad vyksta į Berlyną prašyti Vokietijos paskolos ir pagalbos, pabėgo iš Lietuvos, po kelių dienų išvyko ir A. Smetona. Visi tai suprato kaip pasidavimą.
Dėl to kilo pirmoji vyriausybės krizė. Gruodžio 23 d. grupė kariškių, atėjusių pas Tarybos vicepirmininką Stasį Šilingą, kuris tuo laikotarpiu ėjo ir pirmininko pareigas, pareikalavo, kad jis atsistatydintų, o visas šalies valdymas butų vienose Mykolo Sleževičiaus rankose ir jis gautu diktatoriaus įgaliojimus. Valdžia M. Sleževičiui buvo perduota.
Todėl galime teigti, kad pirmasis sėkmingas perversmas įvyko 1918 gruodžio 23 d. Ir nesvarbu, kad kariuomenė nebuvo išvesta į gatves (jos tuomet nebuvo). Kariškiai įsikišo ir privertė atsistatydinti tuometinę vyriausybę, kartu nuo valdžios nušalino ir A. Voldemarą. Tą perversmą galimą pateisinti – Lietuvos nepriklausomybei gelbėti reikėjo skubių, ryžtingų, nestandartinių sprendimų. Reikia pagirti M. Sleževičių, kuris nesusigundė absoliučia valdžia, o pasirodė kaip tikras demokratijos šalininkas ir diktatoriaus įgaliojimų atsisakė, sutiko būti tik ministru pirmininku ir nutarė kurti koalicinę vyriausybę kuri (daugiausia M. Sleževičiaus pastangomis) ir išgelbėjo Lietuvą. Tačiau A. Voldemaro ambicijos buvo įžeistos ir jis to M. Sleževičiui niekada neatleido. 1919 m. vasarą į Lietuvą grįžęs A. Voldemaras sukėlė vyriausybės krizę ir privertė M. Sleževičių atsistatydinti.
Po to įvyko virtinė nepavykusiu perversmų. Tai POW sąmokslas, išaiškintas 1919 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje. Nors tai buvo lenkų organizuotas sukilimas ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad su Lietuvos kariuomenę ir kariškiais jis nieko bendro neturi, tai ne visai taip. Lenkai verbavo Lietuvos kareivius bei karininkus ir perversmą Lietuvoje norėjo padaryti jiems, Lietuvos kariuomenės žmonėms, padedant.
Dar vienas bandymas įvyko 1920 m. vasario 22 d., kai bolševikuojantys kareiviai ir puskarininkiai sukėlė maištą, tačiau jis buvo greitai numalšintas.
Tiek lenkų POW, tiek 1920 m. vasario mėn. maištininkai buvo griežtai nubausti ir tai ilgam atėmė norą bent eiliniams kariams kelti maištus. Tačiau to nepasakysi apie karininkus. 1923 m. kovo mėnesį išaiškintas gen. Konstanto Kleščinskio ir pulk. Igno Musteikio rengtas sąmokslas. Kovo 19 d. po karinių dalių vadų suvažiavimo per jiems surengtą vakarienę buvo iškeltas klausimas „apie karo diktatūrą su Antanu Smetoną priešakyje“. Už tai agitavo I ir III divizijų vadai gen. K. Kleščinskis ir pulk. I. Musteikis. Labiausiai reiškėsi gen. K. Kleščinskis „kuris reikalavo stiprios valdžios be seimo ir su diktatorium, už kurį kėlė triukšmingus tostus.“
Pradėjus tyrimą paaiškėjo, kad generolas K. Kleščinskis savaitę prieš suvažiavimą savo divizijoje kalbėjo, kad vyriausybė bus nuversta ir bus pastatyta tvirta valdžia su diktatoriumi priešakyje, šalininkų jis ieškojo ir tarp aukštųjų karininkų kursų klausytojų. Prezidentui (Aleksandrui Stulginskiui) buvo pasiūlyta tik pašalinti iš kariuomenės K. Kleščinskį ir I. Musteikį, ką jis ir padarė, bet daugiau jokiu veiksmų prieš juos nesiėmė. Toks švelnus nubaudimas karininkų nenubaidė nuo sąmokslų rengimo. Tyrimas taip pat atskleidė sąmokslininkų sąsajas su tautininkais, bet prieš juos apskritai jokių priemonių nebuvo imtasi, tuo metu dar nežinota, kad tautininkų vadovybė susijusi su Sovietų Sąjunga.
Sovietų Sąjunga ir tautininkai
1923 m. vasario pradžioje A. Smetona, A. Voldemaras ir Vincas Krėvė kreipėsi į Sovietų Sąjungos pasiuntinį pranešdami apie jų ruošiamą perversmą ir prašydami Sovietų Sąjungos užtikrinti tarptautines perversmo sąlygas. Jie prašė, kad Sovietų Sąjunga sulaikytu Lenkiją nuo bandymo pulti Lietuvą perversmo metu ar iš kart po jo. Kartu vyko zondavimas, kaip Sovietų Sąjunga reaguos į rengiamą perversmą. Sovietai reagavo pritariamai ir net mokė kaip tai daryti, siūlė remtis liaudies masėmis, tačiau tautininkai sakė, kad užteks ir kariuomenės. Dėl perversmo buvo tariamasi iki pat 1926 m. gruodžio perversmo.
1924 m. Sovietų Sąjunga nutarė tautininkus remti materialiai. 1924 – 1926 m. sovietai finansavo leidinius „Tautos vairas“ ir „Lietuvis.“ Už tai tautininkai privalėjo priešintis Baltijos sąjungos sukūrimui, lenkus imta vadinti amžinais, nesutaikomais lietuvių priešais. Galiausiai A. Smetona tvirtindavo, kad Lietuvai geriau bolševizacija negu lenkų okupacija. Per tautininkus Sovietų Sąjunga kišosi į Lietuvos užsienio politiką. 1924 m. Smetonos bendražygis, Seimo užsienio reikalų komisijos pirmininkas S. Šilingas, vykdydamas sovietų ambasados užduotį, sutrukdė surengti Kaune Latvijos, Estijos ir Lietuvos konferenciją, skirta įkurti Baltijos sąjungai. Tautininkų vadovybė su sovietų pasiuntiniu aptarinėjo Lietuvos vidaus reikalus. Taip pat jie teikė konfidencialią informaciją apie įvairius politinius priešininkus.
Tačiau sovietų ambasada nesitenkino tik tautininkais. Jie per Lietuvos komunistų partiją (kuri iki 1921 m. vasaros ne tik faktiškai, bet ir oficialiai buvo Rusijos komunistų partijos sudėtinė dalis) vykdė ardomąją veikla prieš Lietuvą. 1924 m. sovietai užverbavo gen. K. Kleščinskį – tą patį, kuris rengė perversmą 1923 m., norėdamas į valdžią atvesti A. Smetoną. K. Kleščinskis sovietams teikė informaciją apie Lietuvos kariuomenę, jos vadovybę, karininkus. 1925 m. balandžio 9 d. sovietinis politbiuras įpareigojo Užsienio reikalų liaudies komisariatą (URLK) įtikinti Lietuvos politikus, kad latviai ir estai yra lenkų agentai ir su jais negalima daryti jokių sąjungų, ką savo spaudoje ir darė tautininkai. Taigi, tautininkai rengtis perversmui pradėjo nuo 1923 m., kai valdžioje buvo dešinieji krikdemai ir būtent juos rengėsi nuversti. Jiems labai greitai nusibodo demokratija, kuri jiems nesuteikė valdžios, nes žmonės už tautininkus nebalsavo, matyt dar atsiminė jų vadovų pabėgimą iš Lietuvos 1918 m. gruodį. Ir dėl valdžios troškimo nuėjo tarnauti sovietams.
Karinis perversmas
1926 m. sausio mėn. sovietų pasiuntinys Sergejus Aleksandrovskis su Lietuvos komunistų partijos vadovybe aptarinėjo Lietuvos komunistų partijos galimybes veikti prie Smetonos režimo. Lietuvos komunistai skeptiškai vertino savo galimybės, jei įsigalėtu Smetoninis režimas, tačiau vardan Sovietų Sąjungos jie buvo pasiruošę aukotis, nes jei į valdžią ateis liaudininkai ir ypač socialdemokratai, Sovietų Sąjungai susitarti su jais būtų 1000 kartų sunkiau nei su Smetona. Vadinasi, Maskva informavo Lietuvos komunistus, kad galimas karinis perversmas ir į valdžią ateis A. Smetona, bet neaišku ar pasakė, kad perversmo detales derina su pačiu A. Smetona.
Įvykius pagreitino 1926 m. gegužės mėnesį III seimo rinkimai, kuriuos laimėjo kairiosios partijos (liaudininkai, socialdemokratai ir, likimo ironija, prie jų prisišlieję tautininkai, kurie vieni būtų nelaimėję nei vieno seimo nario mandato). Nepaisant to, kad kairiųjų vyriausybė sudarė nepuolimo sutartį su Sovietų Sąjunga ir, aktyviai skatinant A. Voldemarui, pradėjo su jais glaudžiau bendradarbiauti (pasirašė prekybos sutartį), kairiųjų vyriausybė buvo už santykių su Lenkija normalizavimą, be to, socialdemokratai pasisakė už laisvo apsisprendimo teises Vilniaus gyventojams ir jie kategoriškai buvo prieš bet kokį sprendimą jėgą, o tai turėjo ypač nepatikti sovietams. Todėl nieko keista, kad tautininkai vėl pradėjo rengti karinį perversmą ir tais planais pasidalijo su sovietais.
Gruodžio 1 d. A. Voldemaras informavo sovietų pasiuntinį S. Aleksandrovskį apie artėjantį perversmą ir bandė sužinoti sovietinę poziciją, ypač lenkų klausimu. Gruodžio 16 d. sovietų URLK liepė savo pasiuntiniui perspėti apie gresiantį perversmą M. Sleževičių. Bet tai buvo padaryta ne todėl, kad sovietai norėjo išsaugoti kairiųjų vyriausybę, o todėl, kad sovietai išsigando Lenkijos išsikišimo – ji galėjo jėga nuversti Maskvai lojalią vyriausybę ir vietoj jos pastatyti visiškai prolenkišką vyriausybę. Įvykus perversmui prasidėjo antisovietinė propaganda, tačiau patys perversmininkai perspėjo Maskva, kad naudos šią propagandą, kaip priemonę tikslui pasiekti ir į tai labai jautriai nereaguoti. Neaišku kodėl sušaudė 4 komunarus, kuriuos labai gynė ir sovietinis, ir net vokiečių pasiuntinys.
Tačiau nereikia pamiršti, kad Lietuvos komunistų vadovybė pažeidė 5-jo kominterno nutarimus kurie socialdemokratus priskyrė prie fašistuojančių partijų ir uždraudė bet kokius kontaktus su jais, tuo labiau, kad ir patys Lietuvos komunistai sutiko, kad Sovietų Sąjungai su socialdemokratais bus labai sunku bendrauti. Nepaisant to, jie bandė ieškoti sąlyčio taškų su socialdemokratais, kas galėjo labai nepatikti Stalinui, kuris socialdemokratus laikė vos ne asmeniniais savo priešais. Todėl gali būti, kad taip Stalinas svetimomis rankomis susidorojo su nepaklūstančiais jo vykdomai partinei politikai ir drausmei. Taip pat tautininkai iš valdžios išstūmė ir krikdemus, kas sovietams taip pat buvo labai paranku.
Sovietų spauda aršiai pliekė perversmininkus, vadindama juos fašistais. Tai ypač nepatiko A. Voldemarui, kuris davė užuominas, kad jei ir toliau taip bus, tai Lietuva gali peržiūrėti savo santykius su sovietais ir atsisukti į D. Britaniją. Tačiau puolimas sovietinėje spaudoje buvo skirtas tik vidaus vartojimui. O slaptai duotas nurodymas remti A. Smetoną, kadangi jis kovoją prieš Lenkiją ir Baltijos šalių sąjungą.
Ypač sunerimta po pasikėsinimo į A. Voldemarą: sovietai išsigando, kad Lietuva gali pasukti Lenkijos suartėjimo kursu, todėl nutarta padaryti Lietuvai nuolaidų. Taigi, Sovietų Sąjunga iš perversmo Lietuvoje išlošė daugiausiai. O ką laimėjo Lietuva? Tokių laimėjimų kaip ir nėra.
Atvirkščiai, buvo sustabdyta kariuomenės reforma, kurią pradėjo vienas iškiliausiu Lietuvos kariuomenės karininkų Kazys Škirpa, tačiau jis buvo ištremtas iš Lietuvos pasiuntiniu į Vokietiją (visiškai pašalinti iš kariuomenės nesiryžo, nes Lietuvos kariuomenei jis buvo labai nusipelnęs), o reforma pratęsta tik 1935 m..
Reformuoti kariuomenę bandė ir gen. Petras Kubiliūnas kuris siekė modernizuoti Lietuvos kariuomenę. Jo dėka atsirado Gaižiūnų poligonas, karininkams atidaryta Aukštoji karo mokykla. Jis norėjo Lietuvos kariuomenę padaryti labiau motorizuotą, sukurti motorizuotus batalionus, kurie būtų gerai aprūpinti ryšių priemonėmis, prieštankine ir zenitine artilerija, bet tam reikėjo panaikinti kavalerijos pulkus (laikyti kavalerijos ir motorizuotus dalinius Lietuvos biudžetas buvo nepajėgus). Tačiau generolas pritarimo nesulaukė ir kavaleristai laimėjo (juokiamės iš Sovietų Sąjungos kavaleristų kurie trukdė sovietų kariuomenės modernizacijai, tačiau ir pačioje Lietuvoje tokių kavaleristų netrūko).
Galiausiai 1934 m. P. Kubiliūnas buvo apkaltintas pučo rengimu ir buvo pasodintas į kalėjimą. A. Smetona po truputį atsikratė tais karininkais, kurie būtų nepriėmę ultimatumų, buvo ryžtingi, nebijojo priimti sprendimų ir buvo populiarūs kariuomenėje (faktiškai visi perversmui vadovavę karininkai vienokiu ar kitokiu pretekstu buvo pašalinti iš kariuomenės).
Taip A. Smetona 1940 m. liko su Vincu Vitkausku ir Stasiu Pundzevičiumi, kurie atsisakė priešintis sovietams 1940 m. Net gen. Stasys Raštikis neparėmė A. Smetonos. Beje kaip tik S. Raštikis nieko nepadarė, kad Lietuva pasipriešintų Lenkijos 1938 m., Vokietijos 1939 m. ultimatumams. Tai iš dalies ir jo kaltė, kad 1939 m. rudenį į Lietuvą buvo įleisti sovietiniai kariniai daliniai. Todėl galima teigti, kad 1940 m. Lietuvos tragedijai pamatus paklojo 1926 m. gruodžio 17 d. karinis perversmas.
