Ir ši naujovė galioja ne tik pačiam „Nature“ žurnalui, bet ir kitiems 48 recenzuojamiems „Macmillan’s Nature Publishing Group“ leidiniams - „Nature Genetics“, „Nature Medicine“, „Nature Physics“ ir kitiems. Tokiu būdu leidėjai tarsi ir nusileidžia nuolat stiprėjančiam reikalavimui atverti mokslines žinias pasauliui, bet tuo pačiu išsaugo savo pagrindinį pajamų šaltinį – prenumeratos mokesčius, kuriuos už prieigą prie visaverčių tekstų moka bibliotekos ir mokslininkų grupės.
Straipsnių peržiūrai bus naudojama programinės įrangos platforma „ReadCube“, turinti panašumų su „Apple iTunes“. Jei ši leidėjų iniciatyva išpopuliarės, ji pasitarnaus ir tai pačiai leidinių grupei dalinai priklausančios „ReadCube“ platformos populiarinimui.
Ir nors tai skamba labai viliojančiai, bet „Nature“ į straipsnių skaitymo nemokamai taisykles įtraukė dar vieną reikalavimą: nuorodą į straipsnį norinčiajam perskaityti turi atsiųsti prieigą prie „Nature“ turinio prenumeruojanti institucija (biblioteka) arba asmuo – tų nuorodų taip paprastai „Google“ nerasite.
Institucijos galės dalintis straipsniais, publikuotais nuo 1869 metų, o asmeniniai prenumeratoriai – straipsniais, publikuotais ne anksčiau nei 1997 metais.
Tiesa, jau egzistuojančia skaitymui skirto straipsnio iš „Nature“ nuoroda bus galima dalintis neribotai. Be to, oficiali teisė platinti nuorodas į skaitymui skirtus tekstus bus suteikta maždaug šimtui žiniasklaidos šaltinių ir tinklaraščių.
