LMA kartu su Delfi portalu kas savaitę pasiūlys jums susipažinti su šių knygų ištraukomis. Visas knygas pdf formatu galite nemokamai atsisiųsti iš LMA svetainės.

Trečioji pramonės revoliucija keičia supratimą apie mūsų santykius su kitais žmonėmis ir atsakomybę už juos. Pradedame suprasti mūsų bendrą likimą. Dalijimasis Žemės atsinaujinančiomis energijomis, bendradarbiaujant visų žemynų gyventojams, negali nesukurti naujo mūsų, kaip biologinės rūšies, identiteto suvokimo. Atsirandantis visuotinio susijimo ir buvimo biosferos sudėtine dalimi suvokimas jau kuria naują svajonę apie gyvenimo kokybę. Tai ypač būdinga viso pasaulio jaunimui.

Amerikietiškoji svajonė, kuri ilgą laiką buvo laikoma viso pasaulio žmonių siekimų aukščiausiu orientyru, auksiniu standartu, akivaizdžiai remiasi Švietimo epochos tradicija, pabrėžiančia materialinės naudos, savarankiškumo, nepriklausomumo siekimą. Tačiau gyvenimo kokybę reikėtų sieti su nauja ateities vizija, grindžiama bendradarbiavimu, tarpusavio ryšiais ir savitarpio priklausomybe. Mes jau supratome, kad tikrąją laisvę gali duoti ne nekreipimas dėmesio į kitus, ne buvimas tarsi izoliuota sala, o veikiau gilus dalyvavimas visų veikloje. Jei laisvė yra žmogaus gyvenimo optimizavimas, tai ji matuojama jo patirčių turtingumu ir įvairove bei jo socialinių ryšių stiprumu.

Kuo vienišesnis žmogus, tuo mažiau jis gyvena. Gyvenimo kokybės svajonę galima patirti tik kolektyviai. Neįmanoma ja mėgautis izoliuotai, atsiskyrus nuo kitų. Gyvenimo kokybei pasiekti reikia, kad visi aktyviai dalyvautų bendruomenės gyvenime, jaustų gilią atsakomybę už kiekvieną jos narį, kad nė vienas iš jų neliktų užmirštas.

Švietimo epochos ekonomistai buvo įsitikinę, kad laimė ir „geras gyvenimas“ yra tapatūs asmeninio turto kaupimui. Tačiau jaunesnioji Trečiosios pramonės revoliucijos karta mano, kad nors ekonominė gerovė yra svarbi, tačiau žmogaus laimė yra proporcinga sukaupto socialinio kapitalo kiekiui.

Požiūrio į tai, kas yra laimė, kitimas jau pradeda daryti poveikį vienam iš svarbiausių ekonominio klestėjimo rodiklių. Bendro vidaus produkto (BVP) rodiklis buvo sukurtas dvidešimto amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje; jis reiškė visų per metus pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų bendrą vertę. Jį naudojant kyla tokia problema, kad jis įvertina ir teigiamą, ir neigiamą ekonominę veiklą. Jei šalis daug lėšų skiria ginklams, kalėjimams, policijos pajėgų didinimui ar užterštos aplinkos valymui, jos irgi įtraukiamos į BVP.

BVP rodiklio išradėjas amerikiečių ekonomistas Simonas Kuznetsas jau iš pat pradžių perspėjo, kad „apie šalies gerovę vargu ar galima spręsti pagal jos pajamas“. Vėliau jis dar labiau pabrėžė pasikliovimo Bendruoju vidaus produktu, kaip ekonominio klestėjimo rodikliu, trūkumus.

Jis perspėjo, kad „reikia skirti augimo kiekybę ir kokybę... Kalbant apie augimo didinimą reikėtų patikslinti, kas ir kam turėtų didėti.“ Pastaraisiais metais ekonomistai pradėjo kurti alternatyvius rodiklius ekonominiam klestėjimui matuoti. Jie daugiau remiasi ne bendra ekonomikos apimtimi, o gyvenimo kokybe. Iš daugelio naujų ekonominių gyvenimo kokybės rodiklių reikėtų paminėti Tvarios ekonominės gerovės rodiklį (Index of Sustainable EconomicWelfare – ISEW), Fordhamo socialinės sveikatos rodiklį (Fordham Index of Social Health), Tikrosios pažangos rodiklį (Genuine Progress Indicator – GPI), Ekonominės gerovės rodiklį (Index of Economic Well- Beeing – IEWB) ir Jungtinių Tautų žmonių išsivystymo rodiklį (UN‘s Human Development Index – HDI). Jie matuoja bendrą visuomenės gerovės padidėjimą ir apima tokius dalykus, kaip kūdikių mirtingumas, gyvenimo trukmė, sveikatos draudimo buvimas, švietimo lygis, vidutinis savaitinis atlyginimas, skurdo išnaikinimas, pajamų nelygybė, būsto prieinamumas, aplinkos švarumas, biologinė įvairovė, nusikalstamumo mažinimas, laisvalaikio kiekis ir t. t.

Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Europos Sąjunga ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) sukūrė oficialius gyvenimo kokybės rodiklius ir tikisi vis labiau remtis jais, spręsdama apie bendrą ekonomikos efektyvumą.

Jei gyvenimo kokybė reikalauja, kad visi suvoktume savo bendrą atsakomybę prieš didesniąją bendruomenę, kurioje gyvename, tai kyla klausimas, kurgi ta bendruomenė baigiasi? Naujojoje eroje mūsų padėtis erdvėje ir laike išeina už sutarimo būdu nustatytų politinių sienų ir apima net ir biosferą.

Formuojasi nauja mokslinė pasaulėžiūra, kurios prielaidos geriau derinasi su tinkliniu mąstymo būdu, sudarančiu Trečiosios pramonės revoliucijos ekonominio modelio pagrindą. Senasis mokslas į gamtos objektus žiūri kaip į daiktus, o naujasis – kaip į santykius. Senajam mokslui būdingi tokie bruožai, kaip atskyrimas, nusavinimas, detalus analizavimas, redukavimas, o naujajam – įsitraukimas, užsiangažavimas, papildymas, integravimas, holizmas.

Senasis mokslas siekia gamtą padaryti produktyvią, o naujasis – tvarią. Senasis mokslas siekia gamtą valdyti, naujasis – bendradarbiauti su ja. Senasis mokslas teikia pirmenybę atsiskyrimui nuo gamtos, o naujasis – dalyvavimui jos gyvenime.

Naujasis mokslas veda mus nuo kolonijinio požiūrio į gamtą kaip į priešą, kurį reikia apiplėšti ir pavergti, prie naujo požiūrio į ją kaip į bendruomenę, kurią reikia puoselėti. Teisė eksploatuoti gamtą, ją panaudoti ir savintis yra sušvelninama įsipareigojimo ją valdyti ir su ja elgtis oriai ir pagarbiai. Utilitarinis gamtos vertės suvokimas pamažu užleidžia vietą jos įgimtos, pirmapradės vertės suvokimui.

Knyga pasakoja apie ekonomikos vystymosi tendencijas, apie energetiką, politiką ir technologijas. Autorius analizuoja susiklosčiusią padėtį pasaulio ekonomikoje ir siūlo įdomius sprendimus, galinčius išgelbėti žmoniją nuo daugelio energetinių, ekologinių ir politinių problemų. Jo manymu, bręsta trečioji pramonės revoliucija, ir jai reikia ruoštis.

Pramonės Revoliucija, varoma naftos ir kito iškastinio kuro, juda link pavojingos baigtinės fazės. Dujų ir maisto kainos kyla, nedarbo lygis išlieka aukštas, vartotojų ir vyriausybių skolos auga, o atsigavimas lėtėja. Dėl naujos antros globalios ekonomikos žlugimo grėsmės žmonijai reikalingas tvarus ekonominio žaidimo planas ateičiai. J. Rifkinas tyrinėja kaip interneto technologijos ir atsinaujinanti energija susivienija „Trečiajai pramonės revoliucijai“, siūlydamas įsivaizduoti šimtus tūkstančių žemės gyventojų patiems gaminantis žaliąją energiją namuose, darbe, gamyklose, ir dalinantis ja vienam su kitu „energetiniame internete“.

J. Rifkino vizija jau įgauna populiarumą visame pasaulyje. Europos Sąjungos Parlamentas išleido formalią deklaraciją, kviečiančią remti šią viziją, o kai kurios Azijos, Amerikos, Azijos šalys ruošia savas iniciatyvas naujai ekonomikos paradigmai įgyvendinti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (6)