LMA kartu su Delfi portalu kas savaitę pasiūlys jums susipažinti su šių knygų ištraukomis. Visas knygas pdf formatu galite nemokamai atsisiųsti iš LMA svetainės.
Trečiosios pramonės revoliucijos poveikis dvidešimt pirmame amžiuje bus ne mažiau reikšmingas, kaip Pirmosios pramonės revoliucijos poveikis devynioliktame amžiuje ir Antrosios pramonės revoliucijos poveikis dvidešimtame amžiuje. Taip pat, kaip ir dvi ankstesnės pramonės revoliucijos, ji iš esmės pakeis visus mūsų darbo ir gyvenimo aspektus. Tradicinis visuomenės organizavimo iš viršaus žemyn modelis, būdingas didelei iškastiniu kuru besiremiančių pramoninių revoliucijų ekonominio, socialinio ir politinio gyvenimo daliai, jau užleidžia vietą užgimstančios naujos žaliosios pramoninės eros išsklaidymu ir bendradarbiavimu grįstiems tarpusavio santykiams. Esame pačiame gilių visuomenės struktūros kitimo procesų viduryje, toldami nuo hierarchinės vertikalios valdžios ir artėdami prie lateralinės, horizontalios valdžios.
Kaip ir visos kitos komunikavimo ir energijos infrastruktūros praeityje, vienu metu reikia pastatyti kelis Trečiosios pramonės revoliucijos stulpus, nes be jų ji neturės į ką atsiremti. Statyti juos vienu metu reikia dėl to, kad jie gali atlikti savo vaidmenį tik kartu su kitais. O tie penki Trečiosios pramonės revoliucijos stulpai yra tokie: 1) perėjimas prie atsinaujinančios energijos; 2) pastatų visuose žemynuose pavertimas mikrojėgainėmis atsinaujinančiai energijai gaminti vietoje; 3) energijos laikymo technologijų (vandenilinės ir kitokių) įdiegimas visuose pastatuose ir visoje infrastruktūroje su pertrūkiais gaminamai energijai kaupti ir laikyti; 4) internetinės technologijos naudojimas elektros tinklams visuose žemynuose transformuoti į energijos mainų tinklą, kuris veiktų interneto principu (kai milijonai pastatų gamins mažus energijos kiekius, jie galės jos perteklių atiduoti į tinklą, dalintis juo su tinklo kaimynais); 5) transporto priemonių pakeitimas elektra bei kuro elementais varomomis transporto priemonėmis, kurios galėtų pirkti ir parduoti elektrą išmaniajame, apimančiame visą žemyną, sąveikaujančiame elektros tinkle.
Kad tuos penkis stulpus labai svarbu integruoti ir suderinti visais lygmenimis ir visuose vystymosi etapuose, Europos Sąjungai tapo aišku 2010 metų rudenį. Nutekintame Europos Komisijos dokumente perspėjama, kad Europos Sąjungai per 2010–2020 metų laikotarpį reikės išleisti 1 trilijoną eurų savo elektros tinklams atnaujinti ir jiems pritaikyti atsinaujinančios energijos priėmimui. Tame vidaus naudojimui skirtame dokumente sakoma, kad „Europa vis dar neturi infrastruktūros, kuri sudarytų atsinaujinantiems energijos šaltiniams tokias pat sąlygas vystytis ir konkuruoti, kaip ir tradiciniams energijos šaltiniams.“
Tikimasi, kad Europos Sąjunga 2020 metais trečdalį savo energijos gaus iš žaliųjų šaltinių. Tai reiškia, kad elektros tinklas turi būti skaitmenizuotas ir padarytas išmaniu, kad galėtų susitvarkyti su atsinaujinančia energija, kurią su pertrūkiais tieks dešimtys tūkstančių vietinių elektros gamintojų.
Žinoma, taip pat labai svarbu greitai sukurti ir plačiai įdiegti vandenilinę ir kitas energijos kaupimo ir laikymo technologijas Europos Sąjungos infrastruktūroje, kai su pertrūkiais tiekiamos atsinaujinančios energijos kiekis viršys 15 proc. visos elektros gamybos, nes to nepadarius, didelė dalis tos energijos tiesiog pražus. Svarbu ir paskatinti statybos bei nekilnojamo turto sektorius, kad jie milijonus pastatų Europos Sąjungoje paverstų mikrojėgainėmis, gebančiomis vietoje gaminti atsinaujinančią energiją, o jos perteklių atiduoti išmaniajam elektros tinklui. To nepadarius, Europos Sąjunga nepajėgs pagaminti pakankamai žaliosios elektros energijos elektra bei kuro elementais varomiems pateiktiems rinkai automobiliams aprūpinti. Jei kurio nors iš šių penkių stulpų kūrimas atsiliktų nuo kitų, tai trukdytų kurti ir juos; dėl to kiltų pavojus visai infrastruktūrai.
Europos Sąjunga šį šimtmetį pradėjo turėdama du svarbiausius tikslus – persitvarkyti į tvarią, mažai anglies dioksido išmetančią visuomenę ir padaryti Europos ekonomiką energingiausia pasaulyje. Norint tapti mažai anglies dioksido išmetančia visuomene, reikia nuo Antrosios pramonės revoliucijos, besiremiančios iškastinio kuro energija, pereiti prie Trečiosios pramonės revoliucijos, kuri remtųsi atsinaujinančiomis energijomis. Nors tai sunkus uždavinys, reikėtų nepamiršti, kad Europos ir Amerikos ekonomikų perėjimui nuo kūrenimo malkomis prie kūrenimo anglimi ir garu varomų technologijų prisireikė pusės šimtmečio – tiek, kiek ir perėjimui nuo kūrenimo anglimis bei garu varomų lokomotyvų technologijos prie naftos, elektros energijos ir automobilių ekonomikos.
Tos istorinės tendencijos galėtų suteikti mums pasitikėjimo, kad perėjimui prie atsinaujinančios energijos eros turėtų pakakti maždaug tiek pat laiko.
Perėjimas prie naujos atsinaujinančios energijos sistemos vyksta daug greičiau, nei visi manė vos prieš keletą metų. Tradicinių iškastinio kuro rūšių bei urano kainos pasaulinėse rinkose toliau didėja, mažėjant jų ištekliams. Jų kainas dar labiau padidina išlaidos, susijusios su anglies dioksido išmetimais, turinčiais didžiulį neigiamą poveikį mūsų planetos klimatui ir jos ekosistemų stabilumui.
Naujųjų žaliųjų energijų kainos sparčiai mažėja dėl naujų technologinių proveržių ir masto ekonomijos. Manoma, kad saulės elementais gaminamos elektros kaina mažės 8 proc. per metus, taigi kas aštuoneri metai ji sumažės perpus. Jei elektros kaina didės tik 5 proc. per metus, galima tikėtis, kad visose Europos rinkose saulės elementais gaminamos elektros kaina 2012 metais
taps lygiavertė tradiciniais būdais gaminamai elektrai (tai yra jos kaina bus tokia pati, kaip gaminamos šiluminėse ar branduolinėse elektrinėse, ar net mažesnė).
Knyga pasakoja apie ekonomikos vystymosi tendencijas, apie energetiką, politiką ir technologijas. Autorius analizuoja susiklosčiusią padėtį pasaulio ekonomikoje ir siūlo įdomius sprendimus, galinčius išgelbėti žmoniją nuo daugelio energetinių, ekologinių ir politinių problemų. Jo manymu, bręsta trečioji pramonės revoliucija, ir jai reikia ruoštis.
Pramonės Revoliucija, varoma naftos ir kito iškastinio kuro, juda link pavojingos baigtinės fazės. Dujų ir maisto kainos kyla, nedarbo lygis išlieka aukštas, vartotojų ir vyriausybių skolos auga, o atsigavimas lėtėja. Dėl naujos antros globalios ekonomikos žlugimo grėsmės žmonijai reikalingas tvarus ekonominio žaidimo planas ateičiai. J. Rifkinas tyrinėja kaip interneto technologijos ir atsinaujinanti energija susivienija „Trečiajai pramonės revoliucijai“, siūlydamas įsivaizduoti šimtus tūkstančių žemės gyventojų patiems gaminantis žaliąją energiją namuose, darbe, gamyklose, ir dalinantis ja vienam su kitu „energetiniame internete“.
J. Rifkino vizija jau įgauna populiarumą visame pasaulyje. Europos Sąjungos Parlamentas išleido formalią deklaraciją, kviečiančią remti šią viziją, o kai kurios Azijos, Amerikos, Azijos šalys ruošia savas iniciatyvas naujai ekonomikos paradigmai įgyvendinti.
