LMA kartu su Delfi portalu kas savaitę pasiūlys jums susipažinti su šių knygų ištraukomis. Visas knygas pdf formatu galite nemokamai atsisiųsti iš LMA svetainės.
Užuot naudoję galingą naują komunikavimo ir energetikos mišinį, mes pradėjome plėtoti ekonomiką, gyvendami iš turto, sukaupto per keturis dvidešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo. Lengvas kreditų išdavimas, kurį pagimdė kredito kortelių kultūra, veikė kaip koks narkotikas. Pirkimas tapo nenugalimu įpročiu, o vartojimas – kažkuo panašiu į masinį kolektyvinį stengimąsi pasirodyti, pasipuikuoti. Atrodė, kad mes nesąmoningai dardame žemyn Antrosios pramonės revoliucijos varpo formos kreive savo pražūties link, pasiryžę iššvaistyti visą didelį turtą, sukauptą per visą gyvenimą. Tą darėme sėkmingai. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje vidutinės šeimos santaupos sudarė apie 8 proc. jos pajamų. 2000 metais jos sumažėjo iki 1 proc. 2007 metais daugelis amerikiečių išleido daugiau nei uždirbo.
Mes globalinę ekonomiką užkėlėme ant amerikiečių perkamosios galios pečių. Tačiau net patys sau nenorime prisipažinti, kad už visa tai mokame amerikiečių namų ūkių santaupų eikvojimu.
Dešimtojo dešimtmečio viduryje amerikiečiai buvo paskendę skolose. Bankrotų skaičius pasiekė rekordines aukštumas. 1994 metais buvo užregistruoti net 832 829 bankroto atvejai. Sunku patikėti, bet 2002 metais šis skaičius išaugo iki 1 577 651. Tačiau kredito kortelių skolos didėjo toliau.
Maždaug tuo metu hipotekinė bankininkystė pradėjo plėtoti kitą kreditų teikimo priemonę – antrarūšes būsto paskolas už mažas pradines įmokas ar net visai be jų. Milijonai amerikiečių neatsispyrė tokiam masalui ir ėmė pirkti namus, kokių negalėjo sau leisti. Statybos bumas sukėlė didžiausią burbulą JAV istorijoje. Vos per kelis metus kai kuriose šalies vietovėse būsto kainos pakilo dvigubai ar net trigubai. Savininkai savo namus pradėjo laikyti pelningomis investicijomis, kurias daugelis naudojo kaip melžiamas karves, kad prasimanytų grynųjų pinigų. Jie įkeistą nekilnojamą turtą refinansuodavo ir du, ir tris kartus, kad gautų pinigų susimokėti kredito kortelių sąskaitoms ir toliau išlaidauti.
Nekilnojamo turto burbulas sprogo 2007 metais. Būsto kainos staigiai smigo žemyn. Milijonai amerikiečių, laikiusių save turtingais, staiga pamatė, kad negali mokėti palūkanų už paskolas, kurios ir taip jau buvo atidėtos. Labai išaugo įkeisto nekilnojamo turto išpirkimo teisės anuliavimų skaičius. Bankai ir kitos teikiančios paskolas institucijos Amerikoje, labai mielai dalyvavusios dalykuose, kurie iš esmės buvo tik sudėtinga globalinio masto Ponzi afera (finansinė piramidė), buvo suparalyžiuoti. 2008 metų rugsėjo mėnesį žlugo „Lehman Brothers“ investicinis bankas. Iškilo žlugimo pavojus ir AIG kompanijai, kuri turėjo antrarūšių hipotekinių obligacijų ir paskolų už milijardus dolerių.
Žlugusi ji paskui save nusitemptų ir likusią Amerikos bei didelę viso pasaulio ekonomikos dalį. Bankai liovėsi skolinti. Iškilo Didžiosios depresijos masto ekonominio kracho grėsmė. Tai privertė Jungtines Valstijas ateiti į pagalbą ir Volstrito finansinėms institucijoms buvo skirta 700 milijardų dolerių. Pagrindas tokiai pagalbai suteikti buvo tas, kad tos institucijos buvo tiesiog „per didelės, kad joms būtų galima leisti žlugti“.
Prasidėjo vadinamoji Didžioji recesija, mėnuo po mėnesio didėjo realusis nedarbo lygis. 2009 metų pabaigoje darbo neturėjo 10 proc. darbo jėgos (arba 17,6 proc., jei pridėsime nusivylusius darbo paieškomis žmones, nustojusius jo ieškoti ir nebepriskiriamus prie bedarbių, bei epizodiškai tik dalį darbo laiko dirbančius žmones, nors jie norėtų dirbti visą darbo dieną). Tai palietė beveik dvidešimt septynis milijonus amerikiečių ir toks bedarbių ar ne visiškai užimtų žmonių procentas Jungtinėse Valstijose buvo didžiausias nuo ketvirtojo Didžiosios depresijos laikų dešimtmečio.
Prezidento B. Obamos pagalbos paketas išgelbėjo bankų sistemą, tačiau mažai kuo padėjo amerikiečių šeimoms. Iki 2008 metų susikaupusių namų ūkių skolų suma Jungtinėse Valstijose priartėjo prie 14 trilijonų dolerių. Jei norite geriau įsivaizduoti, kaip giliai nugrimzdę į skolas amerikiečių namų ūkiai, prisiminkite, kad prieš dvidešimt metų vidutinės šeimos skola buvo lygi beveik 83 proc. jos pajamų. Prieš dešimt metų ji padidėjo iki 92 proc., o 2007 metais – jau iki 130 proc. Tai paskatino ekonomistus sugalvoti naują terminą – „neigiamos santaupos“ – amerikiečių šeimų išlaidavimo ir taupymo giliems pokyčiams apibūdinti. 2010 metais perspėjimus apie teisės išpirkti įkeistą nekilnojamą turtą anuliavimą gavo rekordiškai daug (net 2,9 milijono) namų savininkų – bedarbių, pusiau bedarbių ir smarkiai prasiskolinusių amerikiečių.
Dar grėsmingesnis yra faktas, kad namų ūkių skolos santykis su BVP, kuris dešimtojo dešimtmečio viduryje sudarė 65 proc., 2010 metais pasiekė 100 proc. Tai ženklas, kad amerikiečių vartotojai ateityje nebeparems globalizacijos proceso savo perkamąja galia.
Kreditavimo burbulas ir finansinė krizė atsirado ne tuščioje vietoje, o buvo Antrosios pramonės revoliucijos lėtėjimo pasekmė. Tas lėtėjimas prasidėjo devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai gyvenamųjų namų statybos priemiesčiuose kulminaciją pasiekė bumas, kurį sukėlė tarpvalstijinių greitkelių sistemos sukūrimas ir kuris buvo automobilių amžiaus ir naftos eros aukščiausio taško pasiekimo signalas.
Knyga pasakoja apie ekonomikos vystymosi tendencijas, apie energetiką, politiką ir technologijas. Autorius analizuoja susiklosčiusią padėtį pasaulio ekonomikoje ir siūlo įdomius sprendimus, galinčius išgelbėti žmoniją nuo daugelio energetinių, ekologinių ir politinių problemų. Jo manymu, bręsta trečioji pramonės revoliucija, ir jai reikia ruoštis.
Pramonės Revoliucija, varoma naftos ir kito iškastinio kuro, juda link pavojingos baigtinės fazės. Dujų ir maisto kainos kyla, nedarbo lygis išlieka aukštas, vartotojų ir vyriausybių skolos auga, o atsigavimas lėtėja. Dėl naujos antros globalios ekonomikos žlugimo grėsmės žmonijai reikalingas tvarus ekonominio žaidimo planas ateičiai. J. Rifkinas tyrinėja kaip interneto technologijos ir atsinaujinanti energija susivienija „Trečiajai pramonės revoliucijai“, siūlydamas įsivaizduoti šimtus tūkstančių žemės gyventojų patiems gaminantis žaliąją energiją namuose, darbe, gamyklose, ir dalinantis ja vienam su kitu „energetiniame internete“.
J. Rifkino vizija jau įgauna populiarumą visame pasaulyje. Europos Sąjungos Parlamentas išleido formalią deklaraciją, kviečiančią remti šią viziją, o kai kurios Azijos, Amerikos, Azijos šalys ruošia savas iniciatyvas naujai ekonomikos paradigmai įgyvendinti.
