„Buvau nepaprastai nustebintas – negalėjau tuo patikėti. Pamaniau, kad tai pokštas“, – S. W. Hellis sakė sužinojęs apie jam skirtą apdovanojimą.
„Laimei, atpažinau (Staffano) Normarko balsą ir supratau, kad ten buvo daugiau žmonių ir kad visa tai rimta“, – pridūrė jis, turėdamas omenyje Švedijos karališkosios mokslų akademijos nuolatinį sekretorių.
Vos tik sulaukęs šios žinios iš Stokholmo profesoriaus nepuolė šokinėti iš džiaugsmo.
„Iki galo perskaičiau pastraipą, kurią norėjau perskaityti, o tada paskambinau savo žmonai ir pabandžiau susisiekti su dar keliais man artimais žmonėmis“, – sakė profesorius, kartu su dar dviem kolegomis apdovanotas už didelės skiriamosios gebos fluorescencinės mikroskopijos metodų, kurie sukėlė tikrą perversmą ląstelių struktūros ir gyvybinių procesų tyrimuose, atradimą
Rumunijoje gimęs ir Vokietijos pilietybę turintis S. W. Hellis vadovauja Maxo Plancko biofizinės chemijos institutui Getingene, Vokietijoje. Nobelio premija jam buvo skirta drauge su amerikiečių mokslininkais Ericu Betzigu bei Williamu E.Moerneriu.
Šie trys mokslininkai, dirbdami atskirai, apėjo optinės mikroskopijos teorinę ribą – jog šviesiniais mikroskopais niekada nebus įmanoma įžvelgti smulkesnių negu 200 nanometrų skersmens objektų dėl vadinamojo difrakcinio barjero, kurį teoriškai nustatė vokiečių fizikas Ernstas Abbe 1873 metais.
Pasak S. W. Hellio, iš pradžių jo tyrimai sulaukė didelio mokslinės bendruomenės pasipriešinimo.
„Žmonės tikėjo šiuo barjeru, kuris buvo žinomas maždaug nuo 1873 metų, ir tuo, kad rezoliucija yra tokia, kokia yra, todėl ... ką nors dėl to daryti yra ...kvaila, ne labai realu“, – sakė jis interviu Nobelio komitetui.
„Bet aš maniau, kad per XX amžių fizika gerokai pasistūmėjo... Jaučiau, kad turi būti kažkas, kažkoks reiškinys, padedantis peržengti tą ribą“, – pasakojo jis.
„Man visada patiko iššūkiai ir patiko mesti iššūkius sveikam protui“, – pridūrė mokslininkas.