Parlamentarų elgesį Vaidas tyrinėja jau ilgą laiką. Dar prieš dešimt metų mokslininkas atrado, jog pirmųjų trijų kadencijų Seimo narių pasisakymams stiprią įtaką darė jų socialinės bei demografinės charakteristikos. Politologas rašė, jog „tai nėra būdinga politinio elito atstovams Vakarų šalyse. Ten pagrindinė skiriamoji charakteristika yra partinė priklausomybė, ir tik po to politikai diferencijuojasi pagal socializacijos patirtis, pavyzdžiui, socialinį statusą iki patekimo į parlamentą.“ Jis mano, jog „įdomiausias, nors ir mažiausiai išplėtotas atradimas buvo tas, jog parlamentarų pasisakymų turinys pasikeičia, kai jie iš pozicijos patenka į opoziciją. Jie pradeda kalbėti sau nebūdingus dalykus. Pavyzdžiui, liberalai pradės kalbėti apie šeimos vertybes, kurias griauna socialdemokratai, arba apie socialinę apsaugą.“
Vėliau tyrinėtojas kartu su informatiku Tomu Krilavičiumi pradėjo nagrinėti Seimo narių balsavimus. „Buvo kalbų, jog yra Seimo narių, kurie balsuoja nepriklausomai nuo savo partinės priklausomybės. Kažkokia grupuotė Seime, kuri kažką daro. Tą įrodančių duomenų mes iki šiol nepagavom,“ pusiau juokais, pusiau rimtai apie bendradarbiavimo pradžią pasakoja Krilavičius.
„Pradėkim nuo pagrindų. Pagrindinė skirtis yra opozicija prieš poziciją. Jeigu Seimo nariai oficialiai pasako, jog mes pereinam į kitą barikadų pusę, tai tada ir jų balsavimas pasikeičia,“ ima aiškinti Morkevičius. „Tiesa, yra išimčių. Pavyzdžiui, Sauliaus Stomos atvejis. Žmogus keitė frakciją, bet iš esmės jo elgesys keitėsi mažai. Jis yra stabilus „konservatorius“ ir visada taip balsuoja, nesvarbu, ar jisai priklauso, ar nepriklauso tai frakcijai,“ prideda informatikas. „Mes pasižiūrėjom, kaip skirtingom tematikom jie balsuoja. Ir va ten jau atsiranda įdomybių. Moralės klausimais konservatoriai ir dalis Darbo partijos narių balsuoja skirtingai nei visi kiti. Pozicijos ir opozicijos priešprieša yra sugriuvusi tais klausimais. Visais kitais klausimais: ekonomikos, socialinė apsaugos balsuoja pozicija prieš opoziciją,“ gautus rezultatus pristato politologas.
Parlamento narių balsavimas yra sudėtingas tyrimo objektas. Todėl didžioji mokslininkų atliekamo darbo dalis skirta teisingų tyrimo būdų paieškai. „Pradžioje tu susiduri su didžiule duomenų įvairove. Statistika... suvalgys viską... Yra daug visokių niuansų, kurie susiję su tuo, kaip tu turi analizuoti Seimo balsavimą. Tu negali visko sudėti į krūvą, nes tada gausis mišrainė, kuri nieko tau nesakys. Taigi tu turi duomenis skaidyti į periodus, skirstyti balsavimus į tipus“ pasakoja Vaidas.
„Duomenų gavyboje egzistuoja „metodika“, kuri yra vadinama „bullshit in, bullshit out“. Jei bet ką sušersi, bet ką ir gausi. Interpretuoti gali bet ką, bet kiek tame prasmės?“ pratęsia Tomas. „Tai mes kažkaip bandom daryti, kad nebūtų „bullshit in“, ir ypač – „bulshit out“. Daug to tokio metodologinio darbo,“ papildo politologas. Tyrėjai tikisi, jog jų veiklos rezultatai nenuguls stalčiuose, bet pasitarnaus visuomenei ir ilgainiui leis atidžiau stebėti, o galbūt net ir nuspėti Seimo narių elgesį. „Idee fixe yra sukurti įrankius, kurie leistų rinkėjui, mokslininkui, lobistui pasižiūrėti, kas vyksta Seime, kaip keičiasi parlamentarų elgesys ir ko iš jų galima tikėtis,“ planais dalinasi Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.
Šiuos mokslininkų tyrimus drąsiai galima pavadinti tarpdalykiniais. Tačiau, nei Vaidas, nei Tomas nėra patenkinti tokių tyrimų sąlygomis mūsų šalyje. Jų manymu, jų plėtrą stipriai stabdo sisteminės problemos. „Yra viskas sukapota, sudėliota į mažas dėžutes. Kaip sakant, save baudi darydamas tokius tyrimus,“ pradeda tiksliųjų mokslų atstovas. „Visa vertinimo sistema yra padalinta į gardus. Yra du pagrindiniai gardai. Savo garde bendrauti gal ir nėra sunku... bet jeigu peržengi gardą... Tada jau prasideda daug klausimų...“ žodžių į vatą nevynioja V. Morkevičius. „Mes esame skirtinguose,“ papildo jį informatikos profesorius. Vaidas pateikia pavyzdį: „Tau, pavyzdžiui labiausiai įdomu tą metodologiją išsiaiškinti. Bet tu niekada negausi finansavimo metodologijai išsiaiškinti socialiniuose moksluose. Tu visą laiką turėsi parašyti studiją apie balsavimus... Nors tavo pagrindinis tikslas yra fundamentalesnis.“ Tomas jam antrina: „O jeigu tu pateiksi toje pusėje, kur fiziniai mokslai, tai greitai atbėgs fizikas ir sakys – čia turi būti daroma pas politologus ir viskas! Nieks net nesigilins, ką tu ten siūlai ir ką tu ten darai...“
Mokslininkai prideda, jog tarpdalykinis bendradarbiavimas nėra instituciškai skatinamas. „Turi būti institucinės taisyklės. Pvz., jeigu tu parašai tarpdisciplininį darbą, tai turi duoti daugiau taškų. Bet nėra jokių institucinių paskatų,“ mano Kauno technologijos universiteto vyr. mokslo darbuotojas. Paklausti apie tokių studijų ateities perspektyvas, tyrėjai netampa labiau entuziastingi. „Aš girdžiu kalbas iš oficialių Lietuvos mokslo tarybos asmenų. Bet rezultatai... Kalbas girdžiu kokius šešis metus,“ pasakoja Vaidas. „Galima sakyti, jog darbų yra nulis. Ir jokių realių žingsnių nėra,“ jam antrina Tomas. Jų teigimu tarpdisciplininės studijos nėra skatinamos ir studentų tarpe. „Susidaro įspūdis, jog studijų programų kūrimą reguliuojantis reglamentas yra sudėliotas taip, kad nebūtų tarpdisciplininių programų,“ sako Krilavičius. „Naujoji programa turės priklausyti tam tikrai krypčiai ir atitikti daugybę detalių reikalavimų. Taigi įmanoma sukurti tam tikros krypties studijas su priedais, tačiau jos nebus tarpdalykinės. Pilnaverčio tarpdalykinio bakalauro gauti beveik neįmanoma.“ prideda jo kolega. „Reglamentas draudžia tai,“ užbaigia informatikas.
