Ji apibrėžiama ir suprantama įvairiai, dažniausiai kaip laisva ir vartotojui nemokama internetinė prieiga prie mokslo publikacijų – recenzuojamų žurnalų straipsnių, konferencijų darbų, disertacijų. Tačiau ši samprata kinta ir šiuo metu aprėpia ne tik minėtus mokslinės literatūros žanrus, bet mokslinę informaciją plačiąja prasme: mokslui reikalingus duomenis, jų infrastruktūras, edukacinę literatūrą, mokslo darbų bibliografiją, nerecenzuotą mokslinę literatūrą, žodžiu visa tai, kas skatintų tolimesnę mokslo raidą.

Prasidėjusi daugiau nei prieš dešimt metų Budapešte atviroji prieiga pagarsėjo Bethesdos ir Berlyno deklaracijomis. Jas, ypač pastarąją, pasirašiusios valstybės įsipareigoja atverti prieigą prie savo biudžeto lėšomis remtų tyrimų publikacijų ir skatina tyrėjus skelbti savo darbus atvirosios prieigos žurnaluose.

Šiandien ši iniciatyva pasauliniu ir europiniu lygiu reiškiasi per UNESCO rekomendacijas, Europos Sąjungos 2012 metų liepos mėnesio komunikatą ir rekomendacijas, taip pat per Europos Komisijos remiamus tinklinius projektus, tokius kaip „OpenAIRE Plus“ ir kitus bei atvirosios prieigos žurnalų bazes, pavyzdžiui, DOAJ katalogą. Atskiros valstybės suteikia vadinamuosius mandatus atvirajai prieigai ir remia nacionalines bei institucines iniciatyvas turėti atvirosios prieigos talpyklas.

Atviroji prieiga apima dvi galimybes, metaforiškai vadinamas žaliuoju ir auksiniu keliu. Pirmoji reiškia galimybę nemokamai skaityti mokslinę literatūrą, antroji apima ir kitokį jos panaudojimą: galimybę atsisiųsti, kopijuoti, platinti, indeksuoti, naršyti su papildomomis paieškos sistemos ir kitaip ją perdirbti pritaikant savo reikmėms ir teisėtiems tikslams.

Teisiniai, ypač autorinių teisių, finansiniai ir techniniai aspektai gerokai apsunkina atvirosios prieigos plėtrą, todėl ieškoma būdų, verslo modelių, tenkinančių abi puses – ir leidėjus, ir atvirąja prieiga prie savo darbų suinteresuotus mokslininkus, ir mokslo finansuotojus. Atvirąją prieigą dėl mokslo finansavimo skaidrumo, didesnio matomumo ir poveikio visuomenei, galimybės laisvai gauti reikiamų žinių ir kitų privalumų turėtų pamėgti ir kiti visuomenės sluoksniai – studentai, žurnalistai, verslininkai – bei visa pilietinė visuomenė apskritai.

2013 m. lapkričio pabaigoje atvirosios prieigos klausimus „OpenAIRE“ dalyviai svarstė Getingene. Juos sveikinusi tuometinė Europos Sąjungos švietimo ir mokslo komisarė pasakė, kad „Horizonte 2020“ numatyta atviroji prieiga visiems moksliniams šios programos rezultatams skelbti, jei tik tuo nepažeidžiamos autorinės teisės, neišduodamos komercinės paslaptys ir pan. Nė viena šalis, anot jos, nepajėgi viena pati spręsti visai visuomenei iškilusių problemų, todėl būtina mažinti fragmentaciją, atverti publikacijų saugyklas ir jungtis bendriems tyrimams. Konferencijos dalyviai kalbėjo ir apie kitą atvirosios prieigos kliūtį – tris mokslinių tekstų leidybos, saugyklų ir jų indeksavimo bei vertinimo monopolistus, valdančius net 42 proc. šios pelningos rinkos.

Apie milžiniškus akademinių žurnalų leidėjų pelnus yra rašęs ne vienas autorius, tarp jų ir žinomas rašytojas bei žurnalistas, „The Guardian“ žurnalo skilties autorius George'as Monbiotas. Jo manymu, šie leidėjai yra negailestingiausi kapitalistai. Jis ištyrė prieigos prie žurnalų straipsnių ir jų prenumeratos kainas bibliotekoms, atsižvelgęs į tai, kad patys mokslininkai parengia, suredaguoja ir sumaketuoja savo tekstus, prieš tai atlikę iš visų mokesčių mokėtojų kišenės finansuotus tyrimus.

Tyrėjas konstatavo, jog akademinių žurnalų leidėjams sumokama kelis kartus, dėl to jų, pavyzdžiui, „Elsevier“, pelnas siekia net 40 proc. Atvirosios prieigos žurnalams iki šiol nepavyksta įveikti barjero monopolistų, apauginusių savuosius uždarus žurnalus aukštais citavimo indeksais, dėl kurių jie ir lieka akademiškai geidžiamiausia ir finansiškai patraukliausia mokslinių tyrimų rezultatų skelbimo vieta. Todėl už mokslo žinias, kurios pagal žmogaus teisių deklaraciją turėtų būti laisvai pasiekiamos, piliečiai moka tris kartus: per mokesčius, viena dalis kurių atitenka tyrėjams, kita – leidiniams pirkti ar prenumeruoti, tiesiogiai ar per bibliotekas, be to, patys mokslininkai savo lėšomis dar turi atlikti išankstinius leidybos darbus.

Dėl finansinių ir informacijos prieinamumo priežasčių atvirąja prieiga prie mokslo rezultatų turėtų būti suinteresuotos ir mokslą finansuojančios institucijos, ir patys mokslininkai, ir visa akademinė bendruomenė. Būtina remti ir palaikyti atvirosios prieigos iniciatyvas įvairiais lygmenimis – instituciniu, nacionaliniu tarptautiniu – skleisti informaciją šia tema ir jungtis į didesnius darinius, užtikrinančius prieigą prie mokslo duomenų ir rezultatų.

Lietuvos mokslo taryba – Lietuvos atvirosios prieigos veiklas koordinuojanti institucija – dalyvauja atvirosios prieigos politiką Europos Sąjungos valstybėse narėse koordinuojančiame 7-os Bendrosios programos projekte PASTEUR4OA. Šio projekto rezultatams pristatyti, taip pat ir kitai su atvirąja prieiga susijusiai informacijai skleisti atveriama naujas Tarybos svetainės tinklalapis. Tikimės, kad ji ne tik suteiks žinių susidomėjusiems ir atvirąja prieiga suinteresuotiems skaitytojams, bet ir paskatins juos veikti.