1. Ar yra viena savižudybės priežastis?
Dažnai bandoma ieškoti kokios nors esminės priežasties, dėl ko žmogus nusižudo. Tačiau mokslininkai pastebi, kad nėra ir negali būti vieno ir aiškaus atsakymo. Paprastai palaipsniui susideda daugybė veiksnių, kurių visumos keliamos įtampos žmogus gali nebeištverti ir ima galvoti apie savižudybę. Kokia nors „paskutinė“ situacija paprastai nėra esminė – be kitų priežasčių ji neturėtų didelės įtakos.
2. Nusižudo tik silpni arba tik stiprūs žmonės.
Abu šie teiginiai nėra teisingi. Savižudybė nėra nei stiprių, nei silpnų žmonių poelgis. Vienas pirmųjų šiuolaikinės savižudybių prevencijos pradininkų Edwinas Shneidmanas pastebi, kad žmonės nusižudo dėl to, jog nebegali ištverti juos slegiančio psichologinio skausmo. Taigi savižudybė – ne silpnumo ar stiprumo, o nevilties ir skausmo paskatintas poelgis.
3. Nusižudo tik psichikos ligomis sergantys žmonės.
Kai kurios psichikos ligos iš tiesų padidina savižudybės riziką. Tačiau nors didelė dalis nusižudžiusiųjų turėjo kokių nors psichikos sunkumų, tik maža dalis sergančiųjų psichikos sutrikimais nusižudo. Taigi, šis įsitikinimas taip pat yra mitas, kuriantis tiek apie savižudybę galvojančio, tiek nusižudžiusių žmonių artimųjų atskirtį visuomenėje. Suprantant, kad savižudybė yra sudėtingesnis, daugiau priežasčių turintis žingsnis, ši stigmatizacija gali mažėti.
4. Jeigu žmogus nusprendė nusižudyti, jam jau niekas negali padėti.
Savižudybė labai dažnai yra impulsyvus veiksmas, įvykdomas tik tam tikru momentu. Impulsas nusižudyti tam tikru metu sustiprėja, jis gali tęstis kelias minutes ar valandas, tačiau sulaukus pagalbos žmogui nebeatrodo, kad galima tik ta viena išeitis.
5. Gyvenime būna situacijų, kai savižudybė – vienintelė išeitis.
Net ir juodžiausia neviltis nesitęsia amžinai. Išeičių visada yra daugiau nei viena, tačiau išgyvenant krizę gali būti sunkiau jas pamatyti. Pokalbis gali padėti kenčiančiam žmogui geriau suprasti savo situaciją ir galimybes.
6. Jeigu žmogus nusprendė nusižudyti, vadinasi – jis iš tikrųjų nori mirti.
Jei žmogus nori nusižudyti, dar nereiškia, kad jis nenori gyventi. Šis noras yra visuomet, kad ir koks mažas jis bebūtų tuo metu. Po bandymo nusižudyti išgyvenę žmonės dažnai teigiamai vertina tai, kad visgi nemirė.
7. Klausimas apie savižudybę gali žmogų paskatinti nusižudyti.
Tiesa yra ta, kad jeigu žmogus neturi minties nusižudyti, nuoširdus klausimas tokios išeities jam neįpirš. Priešingai, iš aplinkinių pajutęs susirūpinimą ir drąsą kalbėti šia tema, apie savižudybę galvojantis žmogus gali pajusti palengvėjimą, kad savo problemose nėra vienas.
8. Žmonės, kurie daug kalba apie savižudybę, paprastai nenusižudo.
Jeigu žmogus kalba apie savižudybę – tai rimtas ženklas, kad jis gali tą padaryti. Beveik visuomet tiesiogiai (žodžiu) ar netiesiogiai (elgesiu) yra pranešama apie ketinimą nusižudyti. Apie 80–90% nusižudžiusių yra kokiu nors būdu užsiminę apie tokius savo ketinimus.
Taigi, nors visuomenėje sklando daug įvairių įsitikinimų apie savižudybę, ne viskas yra tiesa. Niekada nėra vienos savižudybės priežasties. Nusižudyti ar galvoti apie savižudybę gali bet kuris kenčiantis žmogus, nepriklausomai nuo to, koks jis yra. Tačiau savižudybė nėra neišvengiama, įmanoma užkirsti jai kelią laiku ir tinkamai sureagavus į ženklus ir nebijant kalbėti.
Mokslo festivalio „Erdvėlaivis Žemė“ paskaita „Ar viskas, ką žinome apie savižudybes, yra tiesa?“ vyks rugsėjo 16 d. 18 val. VU Filosofijos fakulteto 201 aud. (Universiteto g.9/1, Vilnius).
