„Mūsų atradimas patvirtina, kad vanduo yra gyvenama aplinka netgi žemesnėse, nei nulio laipsnių temperatūrose, kur nepasiekia šviesa,“ sako Johnas Priscu iš Montanos valstijos universiteto. Jis buvo vienas iš vadovų JAV komandos, prasigręžusios į Whillans ežerą, po 800 metrų vakarų Antarktidos ledo sluoksniu.
Atradimas – gera naujiena astrobiologams, kurie tikisi atrasti gyvybę dar kur nors Saulės sistemoje: pavyzdžiui, po sušalusiu Jupiterio palydovo Europos paviršiumi, ar po Marso poliarinėmis kepurėmis.
Antarktidoje yra apie 400 poledinių ežerų, kurių daugelis susijungę drenažo baseinais. J. Priscu vadina tai „didžiausia planetos šlapyne“.
Whillans ir yra vienas tokių ežerų.
Kadangi vandeniu jis pasipildo iš sausumos, virš jo esantis ledas išsipučia. Maždaug kas trejus metus spaudimas išauga tiek, kad vanduo plūsteli į Pietinį Vandenyną, kaip iš sifono.
J. Priscu komanda prasigręžė į Whillansą 2013 sausį, karštu vandeniu lede tirpdydama 60 cm skersmens skylę. Naudoto vandens sterilumas buvo palaikomas filtrais, kaitinimu, ultravioletine šviesa ir vandenilio peroksidu. Tai turėtų išsklaidyti bet kokias abejones, kad rasti mikrobai gali būti tarša nuo paviršiaus.
Tokios abejonės nuolat lydėjo teiginius apie gyvybę Vostoko ežere rytinėje Antarktidos dalyje. Rusijos komanda pavyzdžius iš ežero paėmė dar 2012 metais, bet kaip gręžimo skystį naudojo nesterilų žibalą.
Bet kokiu atveju, vien jau Whillanso pavyzdžiuose rastų mikrobų skaičius paneigia taršos galimybę. „Mus nustebino rastų vienaląsčių gausa,“ sako J. Priscu kolega Brentas Christneris iš Luizianos valstijos universiteto. „Jie labai panašūs į randamus nederlingų ežerų paviršiuose ar atvirame vandenyne.“
Komanda rado mažne 4000 vienaląsčių organizmų rūšių (Nature, DOI: 10.1038/nature13667). Dauguma jų tikriausiai maitinasi ežero dugno nuosėdomis, nugulusiomis dar tada, kai jo nedengė ledas ir kai jis buvo po vandenynu, mažiausiai prieš 120 000 metų.
Dauguma mikrobų verčia amoniaką nitritais. Labiausiai paplitusios rūšys, sudarančios apie 13 procentų rastos DNR, paima tą nitritą ir verčia jį nitratu. Kitos maitinasi metanu.
Whillans nebūtinai atstovauja kitus poledinius ežerus. Pavyzdžiui, manoma, kad Vostoko ežeras yra visiškai atskirtas, taip pat ir nuo kitų ežerų, mažiausiai 15 milijonų metų. Tai reiškia, kad tenai mikrobai turi maitintis išsiskiriančiomis cheminėmis medžiagomis, kadangi maistingoms medžiagoms atkeliauti neleidžia ledo siena. „Dabar turime vieną tašką ant žemėlapio. Mums reikia daugiau,“ sako Martinas Siegertas iš Imperatoriškojo koledžo Londone.
„Reikia nusileisti ir paimti šių ežerų pavyzdžių,“ pažymi J. Priscu. Bet imti pavyzdžius iš arčiau Antarktidos centro esančių ežerų, kur sąlygos dar atšiauresnės, neužteršus jų gręžimo skysčiu bus nelengva. M. Siegertas vadovauja komandai, kuriai 2012 metais nepavyko prasigręžti iki Ellsworth ežero per 3 km ledo. Po kelių metų jis tikisi pabandyti vėl.
Poledinis kitų Saulės sistemos kūnų tyrinėjimas bus dar sunkesnis iššūkis. Kaip bebūtų, klestinčios ekosistemos radimas po Antarktidos ledynais skatina viltį, kad gyvybė gali egzistuoti ir už Žemės ribų. „Tikiu, kad šansas rasti gyvybę dar kur nors mūsų planetų sistemoje yra nemenkas,“ sako Edwardas Goolishas iš NASA Ames tyrimų centro Kalifornijoje.
