Jūsų nuomone, kam reikalingesnis mokslo populiarinimas – mokslininkams ar visuomenei?
Klausimas vertas dėmesio, nes jame glūdi skirtis, kurios neturėtų būti. Jei ji yra, reiktų susirūpinti, kad plačioji visuomenė neskersakiuotų į mokslininkus, o šie nedėbčiotų atgal. Kol ši skirtis egzistuoja, lai visi plėšosi, kas kaip gali – valdžios lai suka ratelį į vieną ar į kitą pusę, ministrai tiražuoja įsakymus, institutai pyškina galimybių studijas, mokytojai rėkia ant moksleivių, šie burba ant jų, – nieko nebus. Mokslininkai ir visuomenė yra viena, mokslo žinios kuria visų gerovę, ir jei tūlas jaučiasi kitaip – vadinasi, kažko nesupranta, galbūt dar nepatyrė, nepažino. Aišku, tai – jokia bėda: žmones reikėjo, reikia ir reikės šviesti, kantriai aiškinti ir vis priminti, kad jie neatstumtų ir neniekintų to, ko nežino, kad nemanytų tai esant svetima, nereikalinga, net žalinga. Mokslo populiarinimas tik prasideda nuo tokio abipusio supratimo. Jei jo trūksta, tai yra nemenka, sakyčiau, keistoka problema.
Kodėl?
Todėl, kad, regis, aiškintojai kažkada neteko kantrybės ir paliko minią burbuliuoti informacijos šiukšlyne. Ne veltui tyrimai Lietuvoje rodo, jog mąžta ugdymo standartai ir silpsta moksleivių gebėjimai, ypač matematikos, tiksliųjų mokslų srityse.Tas pats svetur: nustebau, kad Britų tarybos į Lietuvą pakviestas mokslo populiarinimo autorius Michaelas Brooksas net Vilniaus universitete kalbėjo apie visuomenės ir mokslininkų atitolimą. Puikų bestselerį parašęs patyręs švietėjas pasidalijo gera doze mokslo istorijos, netipinėmis mokslo guru biografijomis ir britišku humoru, bet man ši problema kaip buvo, taip ir liko svetima dėl „ydingos“ prigimties. Esu astrofizikės dukra ir fiziko sesuo, užaugau sukiodama žvaigždėlapį ir vartydama „Mokslo ir gyvenimo“ rinkinius, todėl man savaime aišku, kad mokslas įsisukęs į kasdienybę, o ne pakibęs tolimoj orbitoj lyg Mėnulis. Gaila, „Mokslo ir gyvenimo“ nebėra. Bet mano sūnus auga toks pat žingeidus. Vyrukams kaip jis be mokslo striuka, o mokslui be jų – „šakės“: dabar mokslas juos brandina, o jie svajoja užaugę kurti mokslą... Tad sakau nuoširdžiai: tiesaus atsakymo į pirmą klausimą neturiu, jo neturėtų būti. Bet formaliai jį be vargo „išlaužčiau“, tokiu grynai utilitariniu požiūriu: mokslininkams populiarinti mokslą nėra jokia profesinė paskata, nei prestižas, nei nauda, jų vertinimo kriterijai yra griežtai kiti. Dėl to pirma kenčia plačioji visuomenė, vėliau – patys mokslininkai.
Be kurio mokslo išradimo negalėtumėte pati gyventi?
Tiesiogine prasme – be tam tikrų medicinos pasiekimų.
Kuris mokslo atradimas Jums atrodo paslaptingiausias?
Tas, apie kurį sužinosiu rytoj. Nors... Gali būti, kad esu visai „pagedusi“ ir labiausiai svaigstu nuo kosmologų teorijų apie visatos sandarą bei raidą.
Ar mokslininkui reikalinga vaizduotė? Kodėl?
Nereikalinga, jei jis siekia technokrato karjeros. Būtina, jei jis trokšta plėsti pažinimo ribas. Todėl, kad vaizduotė plius protas lygu kūryba. Matematikai, fizikai – tai juk patys kūrybingiausi žmonės. Kaip senovės indas išmąstė nulio sąvoką? Kaip senovės graikas prakalbo apie atomą? Kopernikas paskelbė heliocentrinę teoriją nė nesapnavęs teleskopo... O juodąsias skyles jūs turbūt puikiai regite vaizduotėje, tiesa? Bet juk tai tėra teorinė samprata, grindžiama fizikos dėsniais, matematiniais skaičiavimais! „Fokusas“ toks: pirma stebi, mąstai, įsivaizduoji, (galbūt) supranti, o po to (galbūt) praregi. Kai kurie mokslo filosofai teigia, kad genialūs atradimai kyla iš falsifikacijų, mažne fantastiškų idėjų, kurios, žiūrėk, ima ir pasitvirtina. Tiesa, vadinamoji paradigmų kaita gali trukti šimtmečius – kol paprastesniems protams prišyla...
Kada ir kodėl Jūs nusprendėte tapti mokslininke?
Nebuvo jokio ypatingo sprendimo. Vien įgimtas, gerų mokytojų, bendražygių, autoritetų skatintas polinkis stebėtis ir ieškoti, o radus – abejoti. Taip žmonės „nusirita“ iki tyrėjų. O tada, žiū, atsiduria tarp mokslininkų ir juda toliau...
Ar galėtumėte vienu sakiniu paaiškinti savo dabartinio mokslinio tyrinėjimo tikslą?
Žinoma. Sakinys visiems: Lietuvoje, Vokietijoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose renku unikalią archyvinę medžiagą ir ją nagrinėdama, t. p. pasitelkdama tarpdisciplininius tyrimus siekiu atskleisti už mito pasislėpusią S. Dariaus ir S. Girėno istoriją (plačiau žr. www.lituanica-documentica.lt). Sakinys kolegoms: tikslas – kompleksišku archyviniu tyrimu nustatyti istorinį faktą, identifikuoti ir naujais šaltiniais spręsti gajas istoriografijos prieštaras, daugialypę problematiką analizuoti alternatyviais (kompiuterinio modeliavimo, meteorologinės informacijos reanalizės ir kt.) metodais ir skirtingų laikmečių vidaus, užsienio politikos, geopolitikos kontekste atskleisti naratyvo genezę, evoliuciją iki šių dienų (plačiau bus disertacijoje ir monografijoje). Tai va, kam reikia mokslo populiarinimo...
Kaip Jūsų darbas archyvuose, bibliotekose gali pagerinti paprasto žmogaus gyvenimą?
Leiskite pastebėti, kad visi esame paprasti žmonės. Bet istorikas biochemikui arba, tarkime, batsiuviui gali padėti įdėmiau vertinti šiandienos politinius įvykius, giliau suvokti socialinius, kultūros reiškinius, atidžiau stebėti įpročius, reaguoti į naujoves. Taip visi geriau orientuosimės gyvenimiškose situacijose, paprastai tariant, tapsime išmintingesni.
Klausimas – išbandymas. Ar žinote, kas yra nanotechnologijos? Paaiškinkite dviem sakiniais.
Tai yra įkvepiantis žaidimas, visai kaip lego, tik nanotechnologų kaladėlės – maždaug paprastos molekulės dydžio arba pusės DNR grandinės pločio, matomos elektroniniais mikroskopais. Iš jų galima kurti pakeistų savybių ar naujas medžiagas ir fantazuoti, pavyzdžiui, nuo nanorobotų mūšių su vėžinėmis ląstelėmis iki išmanių maisto produktų bei drabužių, tik yra viena bėda: šalutinis poveikis arba tiesioginė rizika ne visai aiški. Produktai – jau rinkoje (gal ir jūsų odoje, jei tepėtės kremu nuo saulės). Žaidimas tik prasideda...
„Šlovės laboratorija“ – tai tarptautinis konkursas, skirtas atrasti iškalbingiausius mokslo talentus, kurie sugebėtų paprastai ir įdomiai atsakyti net ir į sudėtingiausius klausimus apie mokslą. Konkurse, kurį organizuoja Britų taryba, dalyvauja visi studentai ir jaunieji mokslininkai, atstovaujantys medicinos, fizinių ir technologijos mokslų sritis. Konkurso finalas vyks gegužės 24 d. 12 val. Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje. Įėjimas nemokamas. Registruotis ir daugiau informacijos gauti galima svetainėje www.famelab.lt.
