Galų gale į diskusiją įsitraukė ir politikai – štai praėjusiais metais Australijoje buvo priimtas sprendimas į vaikų darželius nepriimti vaikų, kurie nėra skiepyti rekomenduojamų skiepų rinkiniu. Panaši diskusija pastaruoju metu vyksta ir Lietuvoje. O padėtį dar aštrina naujienos ir iš už Atlanto – per kelias pastarąsias savaites JAV įvyko net keli protrūkiai ligų, kurios, kaip buvo manyta iki tol, jau turėjo būti išnykę. Ir kaltė dėl šių protrūkių verčiama motinoms, kurios atsisakė savo vaikus skiepyti.
Istorinė įžanga
Nuo raupų XVIII a. mirdavo kas dešimtas, o išgyvenę dažnai likdavo subjauroti. 1768 m. dar būdamas mokinys E. Jenneris išgirdo vieną pienininkę sakant, kad ji niekada nesirgs raupais, nes jau persirgo karvių raupais (dažniausiai švelnia forma pasireiškiančiais žmonėms). E. Jenneris to niekaip negalėjo išmesti iš galvos ir ateinančiais metais apie tai išsamiai diskutavo su savo mokytojais ir kitais specialistais, tačiau be atsako. Į jo eksperimentų idėjas nekreipė dėmesio ir Karališkoji Bendruomenė. Galiausiai E. Jennerio pastebėjimai 1770-aisiais buvo išspausdinti straipsnyje „Inquiry into the Causes and Effects of the Variolae Vaccine“, kuriame jis išsamiai aprašė žmones užsikrėtusius karvių raupais ir įgijusius imunitetą raupams.
1796 m. kovo 14 d. E. Jenneris atliko legendiniu tapusį eksperimentą, kuris į istorijos vadovėlius įrašytas kaip moderniosios vakcinologijos pirmasis bandymas. E. Jenneris paėmė pūlių nuo karvių raupais užsikrėtusios melžėjos rankos ir įterpė infekciją į 8 metų berniuko rankoje padarytus du apie pusantro centimetro ilgio paviršinius odos įpjovimus. Septintą dieną berniukas skundėsi diskomfortu pažastyje, o devintą atsirado nežymus šaltkrėtis, silpnas galvos skausmas, ir dingo apetitas. Vaikas buvo neramus, tačiau jau kitą dieną jautėsi puikiai, o žaizda gijo sparčiai. Po 6 savaičių berniukas buvo pakartotinai užkrėstas, tačiau nebe karvių, o tikrais raupais. Jis nesusirgo. Eksperimentas buvo pakartotas su 20-ies savaičių naujagimiu, ir sulaukta tokio paties rezultato.
Atsakas į E. Jennerio atradimą buvo labai įvairus – nuo pašaipų ir nesusidomėjimo iki didelio entuziazmo, ypač iš užsienio šalių. Nepaisant visko, per kelis ateinančius metus šimtai tūkstančių žmonių buvo vakcinuoti, mirštamumas nuo raupų stipriai sumažėjo, o E. Jenneris užsitarnavo neblėstančią šlovę: parlamentas jį apdovanojo 30 tūkst. svarų premija, mokslininką į savo rezidenciją priėmė Jurgis III, Prūsijos karalius, o Napoleonas pasakė garsųjį sakinį: „Ah! C’est Jenner. Je ne puis pas refuser à Jenner“ (Ach, tai Jenneris! Negaliu Jenneriui atsakyti neigiamai), kuris žinomas ir dabar.
Nepaisant to, už Prancūzijos ribų jo vardas, deja, nebuvo itin žinomas, nebent Europoje medicininį išsilavinimą neseniai įgijusiems jauniems gydytojams. L. Pasteuras ilgą laiką ne tik ieškojo priežastinių ligų veiksnių, tapusių vėliau suformuotos mikroorganizmų teorijos pagrindu, bet ir stengėsi susilpninti sukėlėjus tiek, kad jie nepajėgtų sukelti rimtų ligų, tačiau užkrėstame gyvūne vis tiek skatintų susidaryti išliekantį apsauginį atsaką.
1880-ųjų pradžioje po serijos eksperimentų mokslininkui pavyko sukurti standartizuoto virulentiškumo pasiutlige užkrėstą medžiagą, o tai leido jam eksperimentuoti su ja, stengiantis rasti būdų, kaip ją susilpninti. Po įvairių bandymų buvo apsistota ties tinkamiausiu variantu: pasiutlige užkrėstomis triušio nugaros smegenimis, 14 dienų džiovintomis ore. Taip virulentiškumas buvo sumažintas iki minimalaus.
Kitas žingsnis buvo eksperimentai su šunimis: daug dienų iš eilės jie buvo dirbtinai užkrečiami pasiutlige naudojant triušio nugaros smegenis, džiovintas vis mažesnį kiekį dienų. Paskutinę dieną buvo duota didžiausio virulentiškumo medžiaga, kuri, kaip po ankstesnių eksperimentų buvo žinoma, po trumpo inkubacinio periodo tikrai būtų buvusi mirtina. L. Pasteuro džiaugsmui, jo spėjimai pasitvirtino, ir šunys nenugaišo – po eksperimentų jie tapo atsparūs pasiutligei tiek po dirbtinio užkrėtimo, tiek po pasiutusio šuns įkandimo.
Iki šių L. Pasteuro eksperimentų panašioje srityje buvo žinomi tik E. Jennerio darbai su karvių raupais. Galbūt įdomumo dėlei vertėtų paminėti, kad karvių raupai tuomet buvo vadinami vaccinia, o užkrėtimas jais – vakcinacija (karvė lotyniškai - vacca). Po to, kai Pasteur laboratorijoje pavyko sukurti sėkmingą vištų choleros ir juodligės prevencijos būdą, žodį „vakcinacija“ jis ėmė naudoti platesne, iki mūsų dienų išlikusia prasme. Kaip ir E. Jennerio atveju, L. Pasteuro atradimas nesulaukė didelio dėmesio. Nepaisant to, jis darbus tęsė svarstydamas, ar panašaus apsauginio poveikio negalima būtų sukelti jau po pasiutusio gyvūno įkandimo ir 1884-1885 metų žiemą praleido vakcinuodamas įkandimus patyrusius šunis.
Atsitiktinai tų metų vasarą į jo laboratorijos duris prašydami pagalbos pasibeldė motina su smarkiai sukandžiotu 9 metų sūnumi Josephu Meisteriu bei taip pat sukandžiotu šuns šeimininku. Kadangi mokslininkas, plėšomas lūkesčių ir galimų nesėkmių baimės, nebuvo atlikęs bandymų su žmonėmis, L. Pasteuras pasitarė su gydytoju ir galiausiai nusprendė skirti gydymą pasiutligės vakcina. 1885 m. liepos 6 d. buvo pradėtas pirmasis žmogaus gydymas nuo pasiutligės dvylika injekcijų. Mokslinkas tyčia vengė žiniasklaidos dėmesio žinodamas, kad bet koks nepasisekimas greičiausiai lemtų klaidingą visuomenės eksperimento interpretavimą. Tačiau nesėkmės nebuvo – Josephas pasveiko.
Tų pačių metų spalį į L. Pasteurą kreipėsi dar vienas sukandžiotas pacientas - 14-metis Jeanas Baptiste'as Jupille'is, išgelbėjęs 5 berniukus nuo pasiutusio šuns. Jis taip pat buvo sėkmingai išgydytas. L. Pasteuras pristatė savo darbus Mokslų Akademijoje, kurios lyderiai sveikino jį su pasiekimu, o spaudoje tepasirodė kuklūs straipsniai, nepadarę didesnės įtakos visuomenės mąstymui. Viena tokio visuomenės abejingumo priežasčių galėjo būti ta, kad tuo laikotarpiu palyginus su „didžiosiomis žudikėmis“ tuberkulioze, plaučių uždegimu, raupais ar difterija, kurios kasmet nužudydavo šimtus tūkstančių, pasiutligė buvo liga, kuri kasmet nusinešdavo tik dešimtis gyvybių. Amerikoje L. Pasteuro pasiekimai galbūt būtų buvę užmiršti visai, jei ne gruodžio 4 d. daugumoje New York laikraščių pasirodžiusių straipsnių serija.
Pasiutusiems šunims sukandžiojus šešis vaikus Naujajame Džersyje, vietinis gydytojas Williamas O‘Gormanas informavo žiniasklaidą, kad vaikus reikia siųsti į Paryžių, ir per laikraštį prašė visuomenės paramos. Pinigai buvo surinkti per kelias valandas, ir po kelių dienų vaikai jau keliavo į Paryžių. Būtent šis atvejis tapo pasauline sensacija, po jo L. Pasteuras paskelbė apie planus atidaryti institutą tolimesniems vakcinų tyrimams. Vaikų išgelbėjimas tapo išskirtinis dėl gausaus žiniasklaidos dėmesio – atvejis buvo pateiktas kaip naujas žingsnis medicinoje, tarsi ji būtų perėjusi į kitą lygmenį, „išėjusi“ už medicinos universiteto ir laboratorijos sienų bei tapusi naudinga, jaudinanti paprastam žmogui.
Naudingų atradimų iki tol tikrai buvo, tačiau jie tiesiog nesulaukė pakankamo žiniasklaidos dėmesio. Šis medicininis proveržis žmonių sąmonėje suformavo tuomet visiškai naują idėją, kad medicininiai tyrimai gali turėti plačią naudą pasauliui, ir padėjo nustumti nuostatą, jog medicinoje pokyčiai yra retas dalykas. Smarkiai pakito ir medikų suvokimas apie ligas: iki 1880-ųjų jiems gan ilgai buvo sunku priimti mikroorganizmų teoriją, tačiau, L. Pasteurui 1885-aisiais pralaužus ledus, užteko kiek daugiau nei dešimtmečio medicinos bendruomenei priimti pasiutligės vakciną ir bakteriologijos principus apskritai.
L. Pasteuro darbai paskatino sėkmingą ir tais laikais, kai siautė cholera, tuberkuliozė ir difterija, itin reikalingą Hermanno Biggso bei T. Mitchello Pruddeno iniciatyvą 1892 m. atidaryti naują bakteriologijos laboratoriją Niujorko sveikatos departamente. Po Prancūzijos mokslininko sėkmės visuomenės susidomėjimas laboratorine medicina labai išaugo, todėl padidėjo ir investicijų, kurstomų naujų atradimų siekio, nors tuo pačiu pagausėjo ir atradimų, kurių sėkmė nepasitvirtino. Pastarieji kiek sumažino visuomenės susižavėjimą medicininiais atradimais, todėl atsiradus nuo difterijos mirštančių vaikų gydymui, prireikė laiko visuomenę įtikinti, kad tai nėra dar vienas nesėkmingas bandymas, o efektyvus, patikrintas ir objektyviais metodais įrodytas gydymo būdas.