Net ilsėdamiesi po darbų ir gulėdami lovoje lietuviai švilpia didesniu nei 960 km/val. greičiu. Toks mūsų geografinėje platumoje yra Žemės paviršiuje esančių objektų sukimosi aplink Žemės ašį greitis. Jei gyventume palei kurį nors iš ašigalių, murksodami foteliuose lėktume 240 km/val. greičiu, ties pusiauju – 1680 km/val. greičiu. Beveik kaip neprastoje centrifugoje. Bet pilvo nekutena ir galva nesisuka. Jei judėtų tiese, pusiaujo gyventojai per parą įveiktų 40 075 km. Kitaip tariant, 1,5 savaitėlės – ir jūs jau Mėnulyje.
Bet tie lietuviški 960 km/val. – vėžliojimas, palyginus su greičiu, kuriuo Žemė (taigi, ir visi mes) dumiame aplink Saulę. Apie 108 tūkst. km/val. Tokiu greičiu į ką tik minėtą Mėnulį atšvilptume kaip lėktuvu į, pavyzdžiui, Turkiją – per 3-4 val.
Bet ir šis greitis – juokingas. Juk mūsų Saulės sistema dar didesniu greičiu juda aplink Paukščių Tako galaktikos centrą. O Paukščių Tako galaktika dar greičiau skrieja aplink bendrą vietinės galaktikų grupės masės centrą. Toji galaktikų grupė dar greičiau skrieja aplink Mergelės galaktikų spiečiaus masės centrą (tokiuose, kaip manoma, glūdi galingiausi visatos objektai – hipermasyviosios juodosios bedugnės). O Mergelės galaktikų spiečius juda aplink…
Pasirodo, klausimas, kokiu greičiu judame dabar – ne iš lengvųjų. Nemažai reliatyvumo, tiesa? Kaip ir istorijoje apie programos „Apollo“ astronautų skrydžio į Mėnulį greitį: nuo Žemės jie lėkė 3,7 tūkst. km/val. greičiu. O štai Mėnulio atžvilgiu greitis buvo artimas 0 km/val. Greitis – reliatyvus dalykas.
Tik reliatyvumas šiuo atveju – ne sudėtingas enšteiniškasis, o senas geras galilėjiškasis. Panašu, kad Galilėjas Galilėjus buvo pirmasis, supratęs, kad toks dalykas kaip absoliutus greitis neegzistuoja. Greičiai yra reliatyvūs. Tai reiškia, kad greičiai reikšmingi tik tada, kai parenkamas konkretus atskaitos taškas.
Tačiau kai kalbame apie greičius kosmose, vėl iškyla tam tikrų keblumų. Kai keliame klausimą, kokiu greičiu kosmose juda Žemė, įsivaizduojame, kad „erdvėlaivis Žemė“, skriedamas aplink Saulę, vagoja kosminės erdvės jūrą tam tikru greičiu. Bet kosminė erdvė – ne jūra. Jūra sudaryta iš vandens, o kosminė erdvė ją sudarančios medžiagos neturi. Kosminė erdvė apskritai nėra kas nors – ji yra niekas.
Todėl kosminėje erdvėje galima judėti, tarkim, iš Žemės į Marsą, bet neįmanoma judėti per kosminę erdvę. Nes nėra per ką judėti. Panaši analogija – pasakyti, kiek sveria skylė. Skylė nesveria nė kiek. Nes skylė yra niekas. Kaip ir kosminė erdvė.
Tad ir judėti, atskaitos tašku pasirinkus nieką, yra beprasmiška. Taip vėl grįžtame prie jau girdėtos minties, kad greitis – reliatyvus dalykas. O absoliutinėje skalėje – visiškai bereikšmis. Greitis kažką reiškia tik esant atskaitos taškui.
Tad kai kitą kartą jus stabdys policijos pareigūnas ir paklaus, ar žinote kokiu greičiu važiavote, turite visišką teisę objektyviai pasitikslinti – greitį kieno atžvilgiu turite omenyje?
