Tyrimas, paskelbtas žurnale „Geology“, rodo, jog nuo vandenilio sulfido priklausantys organizmai - žinomi dar kaip žaliosios sierabakterės (lot. Chlorobiaceae), kurios vartodavo sulfatus, esančius vandenyje - buvo rastos į krabą panašaus gyvūno egzoskelete.
„Šie tyrimai organinę geochemiją pavertė nauja priemone paleontologijoje (Paleontologija – biologijos mokslas, tiriantis geologinės praeities organinį pasaulį. Vert. past.), leidžiančia mokslininkams identifikuoti bestuburių fosilijas, rekonstruoti aplinką, vyravusią jų gyvavimo laikotarpiu“, - aiškino pagrindinė straipsnio autorė Ines Melendez, Kurtino universiteto doktorantė. „Tai lyg vaikščiojimas nusikaltimo vietoje, kuomet nusikaltimo įrodymai dar nėra sugadinti. Mes žinome ne tik tai, kad organizmas buvo vėžiagyvis, bet ir tai, kad jis gyveno toksiškoje vandenyno aplinkoje. Tai sužinome iš biologinių žymenų, susijusių su žaliosiomis sierabakterėmis, kurios gyveno vandenyje, kur nėra deguonies, tačiau kur joms gyvuoti pakanka vandenilio sulfido“.
Vandenilio sulfidą žaliosios sierabakterės naudodavo kaip elektronų donorą elektronų pernašoje, kuris proceso metu oksiduojamas, taip ląstelės išorėje susidarant sierai, kuri gali būti toliau oksiduojama iki SO42- (sulfato). Palyginimui, augaluose fotosintezėje elektronų donoras yra vanduo bei galutinis produktas - deguonis.
„Žvelgiant į šiuos biologinius žymenis ir stabilų izotopų kiekį fosilijose, galėsime atkurti praeities aplinką, taip pat galėsime taikyti šią tyrimų techniką atkūrinėjant kitų geologinių amžių aplinkas“,- sako I. Melendez.
Unikalią fosiliją rado mokslininkai Kimberlio regione, vakarinėje Australijos dalyje.
„Šis tyrimas rodo, jog Devono periodas taip pat turėjo panašias aplinkos sąlygas, kokios buvo susidariusios masinių rūšių išmirimų metu“, -sako tyrimo bendraautorius profesorius Kliti's Grice'as, taip pat iš Kurtino universiteto.
Vienas didžiausių masinių išnykimų vyko Permo-triaso laikotarpiu, paleozojaus ir mezozojaus riboje, maždaug prieš 251 mln. metų. Tai buvo viena didžiausių biosferos katastrofų Žemės istorijoje. Išmirė apie 96 procentai jūrinių rūšių ir apie 70 procentų stuburinių. Kadangi tik apie 25 procentų gyvybės liko, jos atkūrimas užtruko ilgiau ne kiti, periodus skiriantys mažesni išnykimai. Manoma, kad šis masinis rūšių išnykimas galėjo atsitikti dėl globalinės katastrofos. Tai galėjo būti meteorito kritimas, ypatingai suaktyvėjusi ugnikalnių veikla, metanhidratų staigus išsiskyrimas jūrų dugne, pakilęs jūrų lygis, staigus deguonies kiekio sumažėjimas okeanuose, rūgštūs lietūs, Pangėjos skilimas ar šių įvykių kombinacijos.
