Žinoma, filme pavaizduota situacija realybei yra artima ne daugiau, nei visi filmai, kurių pavadinime yra žodis „zombiai“ ar bent jau raidė „Z“, tačiau astronautų profesija iš tiesų yra pati pavojingiausia pasaulyje. Pagal statistiką, surinktą iki 2010 metų balandžio, į kosmosą skrido 517 žmonių iš 38 valstybių. Iš jų žuvo 18. Žūties tikimybė – beveik 3,5 proc. - reiškia, kad tai yra viena iš pavojingiausių profesijų pasaulyje. Palyginimui, Irake 2003-2006 metais žuvo 0,39 proc. JAV karių, o Vietnamo kare 1966-1972 metais – 2,18 proc. JAV karių.

Šiame straipsnyje aprašytos pačios didžiausios su kosmoso tyrinėjimų istorija susijusios katastrofos bei beveik mirtini atsitikimai.

„Sojuz 1“

Kosmonautas Vladimiras Komarovas
Foto: RIA/Scanpix

Space.com rašo, jog pirmas mirties atvejis kosminės misijos metu užfiksuotas „Sojuz 1“ misijos metu. Sovietų kosmonautas Vladimiras Komarovas, skridęs šia nepatikimai veikusia kapsule, iš dangaus nukrito 1967 metais. 2011 metų filme „Starman“ KGB šaltinis tikina, kad pats V. Komarovas ir kiti žmonės žinojo, jog kapsulės laukia toks likimas, tačiau spaudžiami valdžios, kuri ignoravo jų įspėjimus, turėjo nepaisyti mirties grėsmės.

Įvairių šaltinių teigimu, kapsulė nesėkmingai nukrito dėl to, kad nesuveikė parašiuto išskleidimo sistema. Paskutinius kosmonauto žodžius Žemės kontrolės centrui įrašė garso kasetės – filme „Starman“ tvirtinama, kad V. Komarovas paskutinėmis gyvenimo akimirkomis įsiutęs šaukė ant inžinierių už jų klaidas.

„Sojuz 11“

"Sojuz 11" įgula: (iš kairės) Vladislavas Volkovas, Georgijus Dobrovolskis, Viktoras Pacajevas
Foto: RIA/Scanpix

Sovietinėje kosmoso užkariavimo istorijoje įrašytos ir iki šiol vienintelės mirtys kosmose: 1971 metais kosmonautai Georgijus Dobrovolskis, Viktoras Pacajevas ir Vladislavas Volkovas žuvo į Žemę grįžtant iš kosminės stoties „Saliut 1“. Jų kapsulė ant Žemės nusileido švelniai, tarsi pagal vadovėlį. Todėl prie kapsulės atvažiavusi komanda buvo apstulbusi, kai pamatė, kad trys viduje esantys žmonės nejuda, pamėlynavę, o jiems iš ausų ir nosių bėga kraujas.

Tyrimo metu išaiškėjo, kad trūko oro ventiliavimo vožtuvas, todėl oras iš kapsulės vidaus buvo išsiurbtas į kosmosą ir kosmonautai užduso. Be to, stipriai kritus slėgiui kapsulės viduje įgulai teko pabuvoti kosminiame vakuume be jokios apsaugos – iki šiol tai yra vieninteliai žmonės, kuriuos ištiko toks liūdnas likimas. Po vožtuvo trūkimo jie išgyveno vos kelias sekundes. Jų mirtis įvyko 168 kilometrų aukštyje, taigi, jie yra vieninteliai žmonės, žuvę kosmose. Kapsulės nusileidimo sistema veikė automatiškai, taigi, ji galėjo gražiai nusileisti ir be gyvų kosmonautų įsikišimo.

„Challenger“

"Challenger" įgula: (iš kairės) Ellisonas Onizuka, Mike'as Smithas, Christa McAuliffe, Dickas Scobee, Gregas Jarvisas, Ronas McNairas ir Judith Resnik
Foto: AP/Scanpix

„Apollo“ misijų erą NASA sugebėjo pabaigti be tragiškų nutikimų. Bet kosminė fortūna nuo amerikiečių nusigręžė 1986 metų sausio 28 dieną, kuomet daugkartinio naudojimo erdvėlaivis „Challenger“ sprogo netrukus po pakilimo, jo startą gyvai transliuojant per televiziją. Be to šį pakilimą su susidomėjimu stebėjo daugiau žmonių nei įprastai, mat pirmą kartą istorijoje į orbitą buvo ketinama pasiųsti mokytoją, turėjusią iš kosmoso vesti pamokas. Christa McAuliffe prieš šį skrydį buvo patraukusi milijonų mokinukų dėmesį.

Ši katastrofa buvo siaubinga trauma šaliai, sakė Auburn universiteto (JAV) kosmoso istorikas Jamesas Hansenas, knygos „Truth, Lies and O-Rings“ bendraautoris. „Tuo „Challenger“ ir unikalus. Mes matėme, kaip tai nutiko. Ir mes daugybę kartų matėme pakartojimus“, - sakė istorikas.

Atlikus išsamų įvykio tyrimą išaiškėjo, kad dėl pakilimo dieną vyravusios žemos temperatūros neišlaikė „O-žiedų“ tarpinės. Apie tokią grėsmę NASA žinojo iš anksto. Po katastrofos agentūroje įvyko nemažai techninių ir kultūrinių permainų, o „Shuttle“ erdvėlaivių programa buvo pristabdyta iki 1988 metų.

„Columbia“

"Columbia" įgula: (iš kairės) Davidas Brownas, Rickas Husbandas, Laurel Clark, Kalpana Chawla, Michaelas Andersonas, Williamas McCoolas, Ilanas Ramonas
Foto: AFP/Scanpix

Praėjus 17 metų po „Challenger“ tragedijos „Shuttle“ programą ištiko dar viena nelaimė – misijos „STS-107“ pabaigoje grįžtant į Žemę viršutiniuose atmosferos sluoksniuose 2003 metų vasario 1 dieną subyrėjo toks pats erdvėlaivis „Columbia“.

Tyrimo metu išaiškėjo, kad tragediją lėmė raketos starto metu atitrūkęs raketą dengiančios medžiagos gabalas, nestipriai pažeidęs erdvėlaivio termozioliacinę apsaugą. Manoma, jog septyni įgulos nariai išgyveno pradinio erdvėlaivio subyrėjimo akimirką, tačiau greitai neteko sąmonės ir žuvo liepsnose, dideliu greičiu krentant per viršutinį atmosferos sluoksnį.

„Columbia“ katastrofos metu pasikartojo keletas „Challenger“ erą menančių klaidų: neatsižvelgta apie įspėjimus dėl nuolaužų sukeltų pažeidimų. Jau kitais metais tuometinis JAV prezidentas George'as W. Bushas paskelbė apie „Shuttle“ programos nutraukimą.

„Apollo 1“

"Apollo 1" įgula: (iš kairės) Gusas Grissomas, Edas White'as, Rogeris Chaffee
Foto: AFP/Scanpix

Nors vykdant „Apollo“ programą skrydžių metu nežuvo nė vienas astronautas, vykdant su šia programa susijusią veiklą buvo du tragiški įvykiai. „Apollo 1“ astronautus Gusą Grissomą, Edwardą White'ą II ir Rogerį Chaffee pražudė, kaip iš pradžių manyta, nepavojingas valdymo modulio eksperimentas 1967 metų sausio 27 dieną. Kabinoje prasidėjusio gaisro metu užduso, o vėliau apdegė visi trys astronautai.

Tyrėjai nustatė, kad tragedija įvyko iškart dėl kelių klaidų: kabinoje buvo naudojamas grynas deguonis, degūs „Velcro“ diržai ir įgulą įkalinęs į vidų atsidarantis liukas. Prieš bandymą visi trys astronautai pasidalino savo abejonėmis dėl kabinos saugumo ir nusifotografavo tarsi melsdamiesi prieš kosminio laivo modelį.

Po šio incidento buvo vykdomas ir kongreso tyrimas, dėl kurio galėjo būti nutraukta visa „Apollo“ programa, tačiau galų gale buvo nuspręsta padaryti tam tikrus procedūrų bei technologinius pakeitimus, kurie pagerino ateities misijų sėkmės tikimybę. „Daugelio žmonių manymu, jeigu nebūtų to gaisro, tai nebūtume sėkmingai pasiekę Mėnulio“, - sakė J. Hansenas.

„X-15“

Michaelas Adamsas prie raketos-lėktuvo "X-15"
Foto: NASA nuotr.

Vykdant kitą su „Apollo“ programa susijusią užduotį 1967 metais žuvo „X-15“ skraidymo aparatą su raketos varikliu pilotavęs ruošiamas astronautas Michaelas Adamsas. Jis buvo pakilęs į didesnį nei 50 km aukštį, todėl kai kurių ekspertų tai vertinama su kosminiais skrydžiais susijusi mirtis.

„Apollo 13“

"Apollo 13" įgula: (iš kairės) Jackas Swigertas, Jimas Lovellis, Fredas Haise'as
Foto: NASA nuotr.

Šis kosminis skrydis yra siejamas su kultine tapusia fraze „Houston, we have a problem“. Bet, nepaisant itin sudėtingos skrydžio metu kilusios situacijos, greitas įgulos mąstymas ir teisingi veiksmai padėjo apsisaugoti nuo katastrofos. 1995 metų to paties pavadinimo filme buvo pavaizduota, kaip „Apollo 13“ misijos astronautai įstrigo kosmose su sprogusiu deguonies balionu, pažeidusiu vieną iš kosminio laivo modulių. Dėl to numatytą nusileidimą Mėnulyje teko atšaukti. O norėdami grįžti namo astronautai Mėnuliu pasinaudojo kaip laidyne – apsukdami kilpą aplink savo kelionės tikslą jie gerokai padidino kosminio laivo greitį. Po sprogimo astronautas Jimas Lovellis, kurį suvaidino Tomas Hanksas, skrydžių centrui pranešė: „Hjūstone, turėjome problemą“ (angl. „Houston, we've had a problem“). Filme (ir populiariojoje kultūroje) ši frazė įamžinta su šiokiu tokiu pakeitimu - „Hjūstone, turime problemą“ (angl. „Houston, we have a problem“).

Tai ne vienintelis kartas, kai NASA astronautai tik per plauką išvengė mirties kosmose. 1966 metais šios agentūros erdvėlaivis „Gemini 8“ sėkmingai prisijungė prie kito erdvėlaivio kosmose, tačiau „Gemini“ pradėjo nekontroliuojamai suktis. 1 apsisukimas aplink ašį per sekundę reiškė, kad astronautai Neilas Armstrongas ir Davidas Scottas gali greitai netekti sąmonės. Bet N. Armstrongas sustabdė sukimas išjungdamas sukvailiojusius pagrindinius „Gemini 8“ variklius bei kompensuodamas sukimąsi nusileidimo varikliais.

Žaibai ir vilkai

Nestandartinių, bet kiek mažiau grėsmės gyvybei keliančių atsitikimų JAV ir Sovietų sąjungos istorijoje taip pat netrūko. Štai 1969 metais kylant „Apollo 12“ raketai į ją 36 ir 52 skrydžio sekundę švystelėjo žaibas. Bet misijos tėkmės tai nė kiek nepaveikė.

O 1965 metais „Voschod 2“ kapsulės nusileidimas nukrypo nuo plano. Kapsulės patekimas į atmosferą dėl grūsties kabinoje, kurioje tuomet buvo Aleksejus Leonovas ir Pavelas Beliajevas, įvyko 46 sekundėmis vėliau. Todėl kapsulė krito ne Kazachstano stepėje, o miškingame Aukštesniosios Kamos regione, kur klajoja meškos ir vilkai. Todėl A. Leonovas ir P. Beliajevas visą naktį drebėdami iš šalčio pratupėjo kapsulėje rankose laikydami pistoletus. Tiesa, niekas jų taip ir neužpuolė.

Planas B

Pirmasis amerikiečių nusileidimas Mėnulyje buvo tokio lygio kosminė avantiūra, kad net JAV prezidentas Richardas Nixonas turėjo iš anksto paruoštą kalbą, kuria jis būtų pranešęs apie Mėnulyje be išgelbėjimo galimybės likusius Neilą Armstrongą ir Buzzą Aldriną.

JAV prezidento alternatyvios kalbos tekste buvo parašyta: „Likimas taip surėdė, kad vyrai, kurie išvyko taikiai tyrinėti Mėnulio, ir liks Mėnulyje ilsėtis ramybėje“ (angl. „Fate has ordained that the men who went to the moon to explore in peace will stay on the moon to rest in peace“).

Pasak J. Hanseno, jeigu R. Nixonui būtų tekę panaudoti šią frazę, tuomet ir kosminių skrydžių ateitis, ir visuomenės pritarimas tokiems tyrimams būtų visai kitokie nei buvo iš tikrųjų: „Jeigu mums būnant Žemėje reikėtų įsivaizduoti apie negyvus žmonių kūnus ant Mėnulio paviršiaus... šis vaiduoklis visuomet mus persekiotų. Kas žino, galbūt dėl to ir visa programa būtų nutraukta“.