Milžiniška planeta buvo atrasta taikant vadinamąjį mikrolęšiavimo metodą. Jis grindžiamas Alberto Einsteino bendrąja reliatyvumo teorija – šiuo metodu įvertinama, kaip tolimos žvaigždės šviesą suintensyvina gravitacinis gretimos žvaigždės, praslenkančios per stebimo objekto diską, laukas.
Tokį trumpalaikį MOA-2011-BLG-322 sušvitimą 2011 m. pastebėjo Japonijos, Naujosios Zelandijos, Lenkijos ir Izraelio astronomų kolektyvas. Stebėjimo metu surinkti duomenys leidžia manyti, kad gigantiškoji planeta skrieja aplink M tipo žvaigždę – vieną iš dažniausiai kosmose pasitaikančių žvaigždžių. Žvaigždės masė siekia maždaug trečdalį mūsų Saulės masės.
Nuo gimtojo šviesulio planetą skiria maždaug 600 mln. km atstumas, kuris yra keturis kartus didesnis už atstumą nuo Žemės iki Saulės. Tyrėjai kelia prielaidą, jog jei tokiu atstumu nuo žvaigždės gali egzistuoti tokios masyvios planetos, tai dabartinės planetų formavimosi teorijos gali būti ne visiškai teisingos.
Kartu su MOA-2011-BLG-322, per 2011 m. stebėjimo sezoną buvo užregistruoti 218 mikrolęšiavimo epizodai, iš kurių 80 patvirtino visos trys bendrame projekte dirbančios observatorijos (japonų ir naujazelandiečių „Microlensing Observations in Astrophysics“ (MOA), lenkų „Optical Gravitational Lensing Experiment“ (OGLE) ir izraeliečių „Wise“). Iš tų 80 atvejų trys išsiskyrė vadinamąja „planetine anomalija“.
Planetinę anomaliją sąlygoja antrinis kūnas (pvz., planeta). Jis, praslinkdamas stebimos žvaigždės disku, sukuria antrinį erdvės iškreivinimą – antrinį mikrolęšiavimo efektą. Nenuostabu, kad mikrolęšiavimas tapo naudingu egzoplanetų medžiojimo metodu.
