Sprendimas dėl sovietinio daugkartinio erdvėlaivio

Renovuotas "Buran" modelis MAKS-2011 aviacijos parodoje
Foto: RIA/Scanpix

Sovietų kariuomenė, įbauginta menkai suprantamos daugkartinio karinio erdvėlaivio grėsmės, nusprendė, jog tikslus amerikiečių erdvėlaivio kopijavimas būtų geriausias sprendimas. Logika buvo paprasta: jei jau amerikiečiai suplanavo kažką, kam reikia tokio dydžio erdvėlaivio, tai sovietams reikėtų pasigaminti kažką panašaus ir būti pasirengus pateikti atsaką priešui. Nors ir nebuvo nežinoma į kokį veiksmą būtų atsakas.

Po kelių susitikimų tarp SSRS Mašinų konstravimo ministerijos, Gynybos ministerijos ir „NPO Energija“ atstovų, 1976 m. vasario 17 dieną oficialiai startavo sovietinė daugkartinio naudojimo erdvėlaivių programa. Būtent tą dieną Sovietų komunistų partijos centrinis komitetas ir SSRS ministrų taryba išplatino dekretą „Dėl daugkartinio naudojimo kosminės sistemos vystymo ir ateities kosminių kompleksų“. Dekrete buvo aprašomas naujas kosminis laivas, kuris būtų atsvara kariniams veiksmams kosmose, kurių galėtų imtis „tikėtinas priešas“; sustiprintų nacionalinę gynybą, ekonomiką ir mokslą; paskatintų karinę plėtrą į kosmosą; galėtų iškelti objektus į kosmosą ir grąžinti juos aptarnavimui.

Siekiant dekrete nurodytų tikslų erdvėlaivis turėtų sugebėti vykdyti trijų skirtingų tipų misijas: trumpas, iki trijų dienų – sunkiems kroviniams į orbitą iškelti; vidutinės trukmės, iki aštuonių dienų – jų metu įgulos turėtų iškelti ir aptarnauti palydovus; ilgalaikes, iki 30 dienų – jų paskirtis būtų mokslinė.

Visuomenei buvo skelbiama, kad sovietinis šatlas, formaliai vadintas Daugkartinio naudojimo kosmine sistema, turi tokius pačius tikslus, kaip ir jo amerikietiška versija. Bet tarp šių dviejų programų buvo vienas esminis skirtumas: amerikiečiai planavo, kad jų šatlas pakeis visas egzistuojančias raketas-nešėjas, o sovietų sistemos tikslas buvo prijungti šatlą prie egzistuojančio raketų-nešėjų parko. „Sojuz“ ir „Saliut“ programų, o taip pat „Mir“ stoties statybų nutraukti nebuvo ketinama.

Du šatlai: panašūs, bet skirtingi

Nors 1976 metų dekretas palaimino Sovietinio kosminio šatlo programą, jis nenurodė, kokios formos bus šis erdvėlaivis. Buvo prigalvota įvairių variantų – kai kurie numatė, kad kosminis laivas būtų montuojamas ant raketos-nešėjos smaigalio, kiti – kad jis būtų pritvirtintas prie šono. Atlikus tyrimus pirmenybė buvo suteikta pastariesiems variantams, tad jau po kelių mėnesių išaiškėjo esminės konstrukcijos detalės. Sparnuotas erdvėlaivis į orbitą būtų gabenamas prikabinus jį prie pagrindinės raketos-nešėjos su keturiais RD-0120 vandenilio/deguonies varikliais, prie kurios dar buvo prikabintos keturios raketos su RD-123 skysto deguonies/žibalo varikliais.

Dėl erdvėlaivio formos buvo svarstoma ilgiau. Kai kurie konstruktoriai gynė trumpai gyvavusio kosminio lėktuvo „Spiral“ konstrukcijos idėją, kai kurie norėjo tiesiog kopijuoti amerikiečių šatlo išvaizdą. Galutiniame sprendime liko detalių ir iš „Spiral“, ir iš amerikietiško šatlo idėjų. Nuspręsta sovietinį daugkartinį erdvėlaivį gaminti praktiškai tokio paties dydžio, kaip ir amerikietiškus, su įgulos skyriumi priekyje, krovininiu skyriuje su dviem manevravimo rankomis per vidurį ir varikliais gale.

Įgulos modulis atrodė tarsi apkarpytas 5,4 m aukščio ir beveik 5 metrų skersmens kūgis. Modulyje, kuriame palaikomas deguonies ir azoto mišinys, gali būti 10 kosmonautų įgula, pasiskirsčiusi apatiniame, viduriniame ir viršutiniame deniuose. Šiame modulyje buvo 6 darbo vietos: RM-1 ir RM-2 kartu sudarė „Vega“ pultą. Pirmoje vietoje pakilimo bei nusileidimo turėjo sėdėti laivo kapitonas, antroje – antrasis pilotas. Iš dešinės buvo RM-3, skrydžio inžinieriaus darbo vieta. RM-4 buvo po iliuminatoriaus langeliu. Tai buvo navigatoriaus vieta, iš kurios jis galėjo stebėti orbitinius veiksmus – pavyzdžiui, priartėjimą ir susijungimą su kitais orbitoje esančiais objektais. RM-5 darbo vietoje sėdintis žmogus turėjo valdyti krovininio skyriaus duris ir „rankas“. RM-6 vietoje esanti įranga suteikė galimybę prižiūrėti pagrindinio krovinio skyrių ir mažesnių krovinių skyrių.

Visose šiose šešiose darbo vietose sovietiniame erdvėlaivyje buvo mažiau ekranų nei amerikietiškame, mat daugiau funkcijų buvo valdomos automatiškai. Šio erdvėlaivio pažangi avionikos sistema valdė visas esmines funkcijas. Ji galėjo įjungti ir išjungti įvairias sistemas, stebėti kosminio laivo veiklą ir nuolat stebėti, ar neįvyko kokia anomalija. Valdymo, navigacijos ir kontrolės sistema veikė naudojant tris giroskopiškai stabilizuotas platformas, o atsargai buvo naudojamas vertikalus radijo aukščiamatis. O visų sistemų darbą tarpusavy derino du vienas kitą dubliuojantys sovietiniai kompiuteriai - „Centrinė skaičiavimo sistema“ ir „Periferinė skaičiavimo sistema“. Abu juos sudarė po keturis identiškus „Biser-4“ kompiuterius.

Nors vidaus įrangos požiūriu sovietiniai ir amerikietiški daugkartinio naudojimo erdvėlaiviai buvo skirtingi, išoriškai jie buvo beveik identiški, nes sovietai pasinaudojo NASA atliktais erdvėlaivių šiluminės apsaugos tyrimais. Ir vienų, ir kitų erdvėlaivių paviršiai buvo dengiami silicio pagrindo plokštelėmis, nosys bei sparnų į priekį nukreipti paviršiai – sutvirtintomis anglies-anglies apsaugomis. Bet žiūrint iš galo erdvėlaiviai atrodo skirtingai: sovietiniame nebuvo pagrindinio variklio. Vietoje jo buvo sumontuota kombinuotų variklių instaliacija, kuri buvo sudaryta iš integruoto orbitinio manevravimo variklių ir vamzdyno, pumpuojančio skysto deguonies ir sintetinio angliavandenilio, vadinamo sintinu, mišinį per sistemą. Sovietiniame erdvėlaivyje buvo ir avarinė sistema: staigaus katastrofinio įvykio atveju keturi kieto kuro varikliai akimirksniu atjungtų erdvėlaivį nuo pagrindinės nešančiosios raketos.

1979 metais galutinai apsispręsta dėl erdvėlaivio konstrukcijos.