„Tokie tyrimai leidžia įvertinti gyvybės vystymosi šansus kitose planetose, - aiškina tyrimo autorius, Rytų Anglijos universiteto astrobiologas Andrew Rushby. – Žinoma, evoliucija daugeliu atvejų priklauso nuo atsitiktinumų, bet mes žinome, kad iki žmogaus atsiradimo Žemėje praėjo maždaug 75 proc. gyvybės egzistavimo Žemėje laiko. Visai įmanoma, kad viskas panašiai vyksta ir egzoplanetose.
A. Rushby su kolegomis apskaičiavo gyvybės išnykimo Žemėje laiką ir įvertino gyvybės atsiradimo šansus septyniose astronomams žinomose egzoplanetose, kurių orbitos yra Goldilocks arba vadinamojoje „gyvybės zonoje“. Tikimybės buvo apskaičiuotos sudarius kompiuterinį planetinės sistemos evoliucijos modelį. Jame buvo atsižvelgiama į tai, kaip bėgant laikui kinta senstančio gimtojo planetų sistemos šviesulio charakteristikos. Taip buvo įvertinama gyvybės atsiradimo ir egzistavimo tikimybė įvairiais laikotarpiais.
Modeliavimo rezultatai byloja, kad gyvybė Žemėje pratemps dar 1,75 mlrd. metų. Tai sudaro maždaug ketvirtį viso gyvybės egzistavimo planetoje laikotarpį (3/4 gyvybei skirto laiko Žemėje jau praėjo). Po 1,75 mlrd. metų Saulės energijos paketas Žemei padidės tiek, kad visas vanduo Žemėje išgaruos. Mokslininkai pažymi, kad žmonės ir kiti sudėtingi daugialąsčiai organizmai išnyks gerokai anksčiau – po 1,75 mlrd. metų Žemėje bus likę tik ekstremaliomis sąlygomis gyventi prisitaikę mikroorganizmai.
Analogiški skaičiavimai Marsui ir kai kurioms egzoplanetoms parodė, kad gimtosios žvaigždės matmenys vis dėlto yra esminis gyvybės egzistavimo trukmės planetinėje sistemoje faktorius. Pavyzdžiui, Saulės tipo žvaigždė planetoje Kepler-22b gyvybės egzistavimo laiką apribos nuo 4,3 iki 6,1 mlrd. metų. Kitos nedidelės žvaigždės – raudonosios nykštukės Gliese 581 – vienas iš savo kūdikių – superžemė Gliese 581d – tinkama gyvybei bus 4,5-5,5 mlrd. metų laikotarpiu.
Mokslininkai šį faktą siūlo Paukščių Tako platybėse ieškant Žemės „dvynių“ ir jose galimai egzistuojančios gyvybės.
