Istorija – empirinis mokslas, nors betarpiškai su tiriamuoju objektu nesusiduria. Tiriama praeitis, naudojantis ankščiau gyvenusių žmonių paliktomis žiniomis. Tas žinias teikia vadinamieji istoriniai šaltiniai, įvairios žmonių veiklos liekanos. Šaltinių rūšys: rašytiniai, daiktiniai, ikonografiniai, kalba, papročiai ir kt. Archeologiniai šaltiniai ir priešistorė (proistorė). Istorija siaurąja prasme prasideda nuo rašytinių šaltinių atsiradimo.
Istorikui labai svarbu išsiaiškinti, ar šaltinis yra patikimas, reikia sugebėti jį perskaityti ir suprasti. Esminiai klausimai - ar šaltiniai atspindi praeitį, ir ar istorikai rekonstruoja praeitį, ar ją konstruoja?
Lietuvos praeitis, pati Lietuva – nuolat besikeičiantis reiškinys. Todėl istorikai siekia, žvelgdami į amžių glūdumą, atpažinti besikeičiančios Lietuvos požymius. Kitas uždavinys – rasti tų požymių bendrą vardiklį. Sutariama, kad Lietuvos istorija - tai lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės įvairiuose jų pavidaluose istorija.
1009 metais, kai Lietuvos vardas buvo pirmą kartą paminėtas šaltiniuose, ji tikriausiai tebuvo nedidelė teritorija, vadinta Lietuva, o jos gyventojai – lietuviais. XIII amžiuje, Mindaugui sujungus lietuvių žemes, susiformavo gan didelė Lietuvos valstybė. Nuo tada galime kalbėti apie lietuvių tautą. XIV-XV amžiais Lietuvos valstybė išaugo iki imperijos, 1569 m. sudarė uniją su Lenkija ir gyvavo Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje. 1795-1918 m. Lietuvos valstybės pasaulio žemėlapyje nebuvo, bet ji išliko kaip politinis kūnas. 1918 - 1940 m. Lietuva vėl tapo nepriklausoma. 1940-1990 m. pasikartojo XIX a. būklė, o 1990 m. buvo atgauta nepriklausomybė.
Lietuvos sienos keitėsi nuolat, bet keitėsi ir lietuvių tauta. Iki XIX a. paskutiniųjų dešimtmečių etninį tautos pavidalą stelbė politinė tauta, kurią sudarė įvairiakalbė Lietuvos bajorija. Ją vienijo Lietuvos valstybės idėja. XIX a. antrojoje pusėje ėmė formuotis modernioji lietuvių tauta, kurios vienijimosi įrankiu visų pirma tapo lietuvių kalba. Tokia lietuvių tauta yra ir dabar. Neišnyko ir Lietuvos tautos samprata.
Lietuvos istorija rašoma nuo XVI a. metraščių iki mūsų dienų. Jos rašymas nebaigtas ir niekada nebus užbaigtas. Atrandami nauji žiūrėjimo į Lietuvos praeitį taškai, keliami nauji klausimai tai praeičiai, peržiūrima, tikrinama senoji istoriografija. Iš šaltinių saugyklų į mokslinę apyvartą įvedami dar nenaudoti šaltiniai arba jau žinomuose šaltiniuose surandami nauji žinių klodai. Prie Lietuvos istorijos rašymo tiesiogiai ar netiesiogiai, mokslinių inspiracijų pavidalu, prisideda pasaulio istoriografija.
Apie visa tai išgirsite prof. Zigmunto Kiaupos paskaitoje rugsėjo. 17 d 15 val. LMA didžiojoje salėje.
